V.Korčnojus mirė Šveicarijoje, kur gyveno daug metų po to, kai
pabėgo iš Sovietų Sąjungos 1976-aisiais. Jo širdis nesveikavo, o
2012 metais didmeistrį buvo ištikęs insultas.
Jis laimėjo keturis Sovietų Sąjungos šachmatų čempionatus
(1960, 1962, 1966 ir 1970 metais). 1974-aisiais jis pralaimėjo
Anatolijui Karpovui, kuris tuo metu buvo kylanti šachmatų
žvaigždė.
Nors iškovojo daug mažesnio lygio pergalių, V.Korčnojui taip
ir nepavyko išpildyti savo svajonės – tapti pasaulio šachmatų
čempionu.
Ambicingas didmeistris „visada išsiskirdavo savo didžiuliu
ryžtu siekti pergalės ir nuolatiniu troškumu kovoti“, sakoma
Rusijos šachmatų federacijos pranešime.
Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) prezidentas Kirsanas
Iljumžinovas sakė Rusijos valstybinei naujienų agentūrai TASS:
„Tai didelė netektis visam šachmatų pasauliui. Korčnojaus
gyvenimas buvo ryškus; jis daug nuveikė populiarindamas
šachmatus.“
V.Korčnojus 1976 metais atsisakė grįžti į Sovietų Sąjungą
po to, kai išvyko į vieną Nyderlanduose vykusį turnyrą. Dėl to
jis liko atskirtas nuo žmonos ir sūnaus bei neteko sovietinės
pilietybės.
Vėliau didmeistris persikėlė į Šveicariją, kur gyveno iki
pat mirties Voleno apylinkėse.
1931 metais tuomečiame Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge)
gimęs V.Korčnojus šachmatais žaisti išmoko iš savo tėvo,
būdamas šešiametis.
Jis buvo pramintas „Viktoru Rūsčiuoju“, o daugelis jį laiko
geriausiu šachmatininku, nors jis niekada nelaimėjo pasaulio
čempionato.
V.Korčnojaus šachmatų karjera buvo neįprasta, nes jis toliau
žaidė, netgi sulaukęs garbaus amžiaus, ir buvo tapęs seniausiu
aktyviu šachmatų didmeistriu, nors jo sveikata buvo pašlijusi.
