Žodis „nusivylimas“ yra per silpnas apibūdinti, ką tada jautė sportininkai, ne vienerius metus aukojęsi treniruotėse, bet politikų sprendimu likę be didžiausios – olimpinės – svajonės.
Kaip kompensaciją atletams SSRS sugalvojo varžybas „Draugystė“. Jų niekas nevertino rimtai: juk olimpiados pakeisti neįmanoma. Bet beviltišką renginį stengtasi daryti grandiozinį: vyko visų olimpinių sporto šakų varžybos, be to – savigynos imtynių, teniso ir stalo teniso, kurs tada dar nebuvo olimpinis.
Varžybų geografija apėmė visas Los Andželo žaidynes boikotuojančias šalis, įskaitant Mongoliją ir Kubą. Kai kurias šaka padalijo: vyrai lengvaatlečiai kovojo Maskvoje, o moterys – Čekoslovakijoje. Pasiekta daug pasaulio rekordų, įskaitant legendinį vokiečio Uwe Hohno ieties metimą – 104 m 80 cm.
Būtent po šio supermetimo, kai įrankis perskriejo visą futbolo stadioną, buvo nutarta keisti ieties svorio centrą, kad maksimalus įmanomas nuotolis sutrumpėtų.
„Draugystės“ varžybų bendroje medalių įskaitoje, žinoma, dominavo SSRS: 282 apdovanojimai, tarp jų – 126 aukso. Antra buvo Rytų Vokietija (138, 45 aukso), trečia – Bulgarija (138, 25 aukso).
O kokios priežastys lėmė šių istorijoje pėdsako nepalikusių varžybų atsiradimą, tai yra – olimpinį boikotą?
1984-ųjų boikoto nebūtų, jei amerikiečiai nebūtų taip pat pasielgę 1980-aisiais. JAV rado būdą, kaip maksimaliai įkąsti ideologinei priešei SSRS. Sovietai atkeršijo. Bet ne vien revanšas paskatino boikotą, o baimė pralaimėti Vakarų sportininkams medalių lentelėje.
Įdomiausia, kad iki 1984-ųjų vasario SSRS negalvojo apie jokį boikotą. Kitaip nebūtų kišę milžiniškų pinigų į sportininkų pasirengimą olimpiadai ir nebūtų siuntę į Los Andželą specialistų delegacijos, kuri aiškinosi būsimąsias sovietų sportininkų buities ir varžybų sąlygas. Santykiai su žaidynių organizaciniu komitetu buvo darbiniai ir net draugiški.
Kita vertus, SSRS ir JAV santykiai vis blogėjo. 1983-iųjų rugsėjo 1-ąją virš SSRS buvo numuštas Pietų Korėjos keleivinis „Boeing“ ir visame pasaulyje kilo pykčio banga.
Po to įvykiai rutuliojosi greitais. JAV atsisakė suteikti SSRS ir kitų socialistinių šalių olimpiečiams rašytines saugumo garantijas. Neleido sovietų „Aeroflot“ kompanijai rengti užsakomųjų skrydžių į Los Andželą. Laivui „Gruzija“, kuriame žaidynių dienomis planuota apgyvendinti sovietų turistus, uždrausta įplaukti į Los Andželo uostą. Nebuvo akredituotas sovietų olimpinis atašė paaiškinus, kad jis – KGB darbuotojas.
Sovietų spaudoje prasidėjo gąsdinimo kampanija apie tai, kokie baisumai olimpiečių tykos Los Andžele.
Vis dėlto komandą į žaidynes SSRS ir toliau planavo siųsti.
Bet į vasaros olimpinius reikalus staiga įsipainiojo 1984-ųjų Sarajevo žiemos žaidynės. Ten SSRS pralaimėjo aukso medalių lenktynes Rytų Vokietijai (6:9) ir naujasis sovietų Sporto komiteto vadovas Maratas Gramovas pajuto asmeninį pavojų: dar vienas fiasko Los Andžele jam būtų kainavęs mažiausiai karjerą.
Būtent po Sarajevo olimpiados ėmė formuotis Los Andželo boikoto idėja.
Nors sporte menkai gaudėsi, M.Gramovas buvo įtakingas komunistų partijos veikėjas, tuomečio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo žmogus. Todėl jam nesunku buvo paskleisti mintį: „Patys žinote, kas ten, Amerikoje, vyksta. Ar verta mums rizikuoti savo olimpiečiais?“
1984-ųjų gegužę SSRS olimpinis komitetas vieningai nubalsavo nevykti į Los Andželą. Pats M.Gramovas aiškino, kad ten sovietų sportininkams būtų pakišę užnuodytą maistą, o į drabužines prileistų kenksmingų dujų.
Taip staiga atsirado „Draugystė“ – kaip skelbta oficialiai, visai ne alternatyva olimpiadai, o naujos milžiniškos ir prestižinės varžybos. Bet tai buvo tik muilo burbulas, kuris greit sprogo pats ir susprogdino daugybės aukščiausio lygio sportininkų iš 15 šalių gyvenimo svajonę – tapti olimpiečiais.
