Sporto fotografas A.Pliadis: „Viską, ką aš darau – genialu“

„Man „stop“ kadras mielesnis, širdžiai priimtinesnis negu filmavimas“, – atsigręždamas į praeitį sako neseniai 60-metį šventęs žinomas sporto fotografas ir buvęs Lietuvos radijo ir televizijos vyriausiasis režisierius bei LRT sporto redakcijos vyriausiasis redaktorius Alfredas Pliadis.

„Sportas – mano šeima, mano gyvenimas. Tai mieliausias darbas ir labiausiai suprantamas. Visos kelionės – mano atostogų sąskaita. Aš jau nebeprisimenu, kada pastarąjį kartą normaliai atostogavau“, – nesiskundžia, o šypsosi fotografas, gegužės 6 d. LTOK kavinėje Vilniuje atidaręs savo fotografijų parodą „9 olimpiados“.

Viskas prasidėjo nuo sporto mokykloje. „Nesportuoti buvo gėda“, – kaip atsidūrė šuolių į aukštį sektoriuje, LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ pasakoja vyras. Aukštą septintoką prisikalbino į Vilniaus 7-ąją vidurinę užsukęs treneris Valentinas Sabaliauskas. Tašką savo sportinėje karjeroje A.Pliadis padėjo kartu su mokslų tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute (VPI) pabaiga.

„Esu peršokęs 2 m 5 cm, o pasaulio rekordas tada buvo 2 m 30 cm – nuo jo atsilikau daug“, – apie suvokimą, pagreitinusį sportinės karjeros pabaigą, prasitaria A.Pliadis.

Kai į stadioną netrukus sugrįžo kaip fotografas, šuolių į aukštį sektorius kėlė jausmų. „Iš pradžių net viena koja kildavo, kai šuolininkus į aukštį fotografuodavau“, – šypteli.

Šuolininko įgūdžius atgaivinti pasitaikė proga 1995-aisiais per lengvosios atletikos pasaulio čempionatą Geteborge, kuriame žurnalistams buvo surengtos šuolių į aukštį varžybos. Tąkart įveikęs 1 m 65 cm aukštį jis pelnė bronzos medalį, kurį įteikė garsus švedų šuolininkas Patrikas Sjobergas. „Juokingiausia, kad tąkart buvau vienintelis lietuvis, kuris laimėjo medalį, nes Virgilijus Alekna užėmė 19 vietą. Dar turiu tą „Lietuvos rytą“, kuriame Remigijus Kazilionis parašė: lietuviai neliko be medalių...“

„Kartais pajuokauju, kad viskas, ką esu padaręs, – genialu. O jeigu rimtai, nuotraukos įgauna vertę, nes darytos prieš 20–30 metų – Dalia Kutkaitė, Vladas Garastas, jaunas Arvydas Sabonis“, – vardija fotografas, iš savo archyvų surengęs jau ne vieną parodą.

Rimtesnė pažintis su fotografija prasidėjo studijų metais, nors nuotraukomis domėjosi ir anksčiau – šiuo pomėgiu užkrėtė tėvas. VPI fizinės kultūros ir geografijos studentams fotografija buvo viena iš disciplinų. Čia A.Pliadis sutiko dėstytoją fotomenininką Vytautą Ylevičių, kurio laboratorijoje pradėjo dažnai leisti dienas ir stebėti, ką šis daro.

Pirmąją A.Pliadžio nuotrauką išspausdino „Sportas“. Tai buvo treneris Janas Gadovičius ir geriausias to meto šuolininkas Raimondas Kazlauskas.

Šiandien fotografas – penkių „Aukinių kadrų“, skiriamų už geriausias metų nuotraukas, savininkas. Du iš jų – už sporto nuotraukas.

„Viena jų daryta per penkiakovės varžybas. O kita įamžino turbūt pačią baisiausią dieną Lietuvos krepšinio istorijoje. Atėnų olimpinės žaidynės, spaudos konferencija po rungtynių su italais. Buvo baisu į juos žiūrėti“, – Arvydo Macijausko, Antano Sireikos ir Algimanto Pavilonio nuleistos galvos dar ir šiandien kerta iki paširdžių – juk mintyse tose žaidynėse visi lietuviai jau matavosi čempionų medalius.

Jaunatviško avantiūrizmo ir drąsos A.Pliadžiui netrūko. Būdamas 26-erių jis tapo Lietuvos televizijos vyriausiuoju sporto režisieriumi ir pasinėrė į visiškai naują jam sritį. Na, gal ne visai naują, juk sportas – tas bendrasis vardiklis, kuris tuometį VPI Fizinio auklėjimo teorijos ir metodikos katedros laborantą atvedė į televiziją. Dirbti vyriausiuoju sporto režisieriumi jį pakvietė LRT sporto skyriaus vedėjas Virgilijus Mundrys.

„Televizija neturėjo režisieriaus, kuris suprastų sportą. Režisierius rengdavo konservatorija, jie buvo meno žmonės, ruošiami taip, kad Šekspyrą galėtų statyti. Kai paskirdavo juos į sporto skyrių, būdavo tragedija, nes apie sportą nelabai nusimanė – visokių kuriozų pasitaikydavo“, – pasakoja A.Pliadis.

Kai pradėjo sukinėtis tarp kamerų ir su kamera, fotografija jam tapo antraeilis dalykas, bet jos niekada nepaliko. Važiuodamas filmuoti veždavosi ir fotoaparatą.

Lengva naujame darbe nebuvo. „Man pasisekė, kad atėjau dirbti praėjus porai metų po Maskvos olimpinių žaidynių“, – prisipažįsta pašnekovas, kuriam palankiai susiklosčiusios aplinkybės padėjo įsisukti į televizijos virtuvę. Mat Maskvoje darbavosi daug operatorių iš Lietuvos, kurie prieš tai kelerius metus specialiai buvo mokomi filmuoti sporto varžybas. „Tai buvo žirgas, ant kurio gerai įjojau į televiziją“, – šypteli.

Nuo vyriausiojo LRT sporto režisieriaus – iki sporto redakcijos vyriausiojo redaktoriaus. Tokia A.Pliadžio televizinė karjera. Dirbdamas televizijoje jis ėmėsi dar vienos avantiūros – paakintas tuomečio LRT generalinio direktoriaus Algirdo Kaušpėdos subūrė sporto redakciją.

Savo pozicijas eteryje reikėjo išsikovoti. „Dažniausiai griaudavau sudarytą tinklelį. O tai reiškia, kad kažkas nukentėdavo – meno, kultūros, informacinės laidos“, – prisipažįsta pašnekovas, kuriam vis dėlto pavyko įrodyti, kad, pavyzdžiui, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės ar futbolo grandų tiesioginės rungtynės – įdomiau nei iš savo pozicijų dar nuo sovietinių laikų nejudinama „Panorama“.

Neslėpdamas pasididžiavimo A.Pliadis pasakoja, kad jo darbo metais sportas vietoje penkių minučių, kurios neretai dėl per ilgų siužetų sutrumpėdavo iki vienos „Panoramos“ pabaigoje, išsikovojo visas penkiolika.

„Nuėjau pas direktorių, kuriuo tada dirbo Saulius Sondeckis, ir sakau: turiu gerą planą – atskiriam sportą nuo „Panoramos“ reklama. Man visada atrodė, kad jeigu žmogus dirba, jis turi jausti savo darbo prasmę. Jeigu per dieną ruošia ir padaro 7 minutes sporto žinių, o staiga jam sako, kad yra tik dvi – negerai“, – sako A.Pliadis, kurio sumanymas pasiteisino ir reklaminė pauzė tapo sporto pranešimų išsigelbėjimu. Be to, kiekvieną savaitę buvo rengiama „Sporto studija“, „Pasaulio sportas“, ruošiamos laidos apie olimpiečius, transliuojama įvairių sporto varžybų – nuo futbolo iki dailiojo čiuožimo, nuo olimpinių žaidynių iki Lietuvos čempionatų. „Sugalvojome transliuoti „Formulę“. Tai buvo šokas visai televizijai. Įrodžiau, kad tai įdomu ir visas pasaulis žiūri. Mums kaišiojo pagalius, liepė rodyti naktį – kiekvieną kartą reikėjo kautis“, – televizinius trilerius iš atminties traukia buvęs LRT sporto redakcijos vadovas.

Dirbant televizijoje prasidėjo ir olimpinė A.Pliadžio odisėja. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, į kurias ruošiasi kaip LTOK fotografas, jam bus dešimtosios. Vieninteles Sidnėjaus žaidynes A.Pliadis praleido – televizijoje jau nedirbo, o kaip fotografas dar neturėjo savo vietos po saule.

Olimpinis krikštas įvyko 1992-aisiais Barselonoje. Iš po geležinės uždangos pasaulį atrandančiam žmogui įspūdį darė ne tik didžiausia sporto šventė, bet ir Ispanijos koloritas, žmonės. „Iki tol nelabai ką buvau matęs – kaip turistas lankiausi 1987 m. Atėnuose vykusiame Europos krepšinio čempionate, buvo keletas išvykų su „Žalgirio“ futbolininkais, ir staiga – tiesiai į olimpines žaidynes. Nieko nežinai, viską pats turi suprasti – iš pradžių stiprų šoką, o po to emocinį pakilimą patyriau. Bet buvo įdomu“, – neslepia A.Pliadis.

Tose ir dar trejose olimpinėse žaidynėse jis dirbo kaip televizijos atstovas. Kita vertus, jau į pirmąsias žaidynes buvo pasiėmęs savo draugą fotoaparatą – tąkart vienkartinį, su vienintele juostele. Perpratęs, kad akredituoti žurnalistai juostelių, kurios tais laikais buvo brangus malonumas, gali gauti nemokamai, Lilehamerio žaidynėms pasiruošė rimčiau – iš bičiulio pasiskolino fotoaparatą, o juostelėmis aprūpino akredituoti kolegos fotografai. Tad iš Lilehamerio parsivežė visą pluoštą nuotraukų.

Atėnuose A.Pliadis debiutavo kaip LTOK fotografas. Šios žaidynės profesionalams įsimintinos ir tuo, kad jose įvyko lūžis – pereita prie skaitmeninės aparatūros. „Aš į jas vykau su juostiniu „Canon“ aparatu, kuris šiandien laikomas tokio tipo aparatų viršūne“, – prisipažįsta fotografas, kurio dalis kolegų jau tada naudojosi skaitmenine technika. Nepaisant to, A.Pliadis nepralošė – „Kodak“ atstovybė ne tik ryškino juostas, bet ir jas skenuodavo bei leisdavo nemokamai siųsti tiek nuotraukų, kiek nori. O fotografai, dirbę su skaitmeniniais aparatais, turėjo susimokėti už interneto ryšį, kuris tada buvo brangus. „Užpyliau visą Lietuvą savo kadrais, nes man tai nieko nekainavo“, – sako pašnekovas, Atėnuose išfotografuotų juostelių viena ranka neįstengęs pakelti.

Turino žaidynėse juostelių era baigėsi. „Barselonoje žurnalistai dar rašė spausdinimo mašinėlėmis ir informaciją perduodavo faksu. Nebuvo jokio interneto, jokių kompiuterių. Tiesa, ten stovėjo infoboksas, kuris pateikdavo statistiką, dar kažkokią informaciją – tai buvo kaip stebuklas, aš jį ir filmavau, ir fotografavau“, – kaip per tuos metus pasikeitė darbo sąlygos, prisimena A.Pliadis.

Dirbti žaidynėse – iššūkis. Pirmiausia kūnui. Iš Atėnų parsivežtos fotografo liemenės A.Pliadis neskalbė. Tam, kad išsaugotų olimpinių žaidynių kainą. „Mano liemenė iš mėlynos staiga virto balta – nuo druskų, kurių liko išdžiūvus prakaitui. Ne tik aš – visi fotografai staiga pabalo“, – prisimena A.Pliadis, kuriam po darbo žaidynėse atsigauti reikia visų metų.

Kuo daugiau žaidynių likdavo už nugaros, tuo labiau pašnekovas ėmė suprasti, kad priemonių jėgoms atgauti reikia ne tik sportininkams, bet ir jam. Todėl prieš žaidynes pasirūpina maisto papildais bei vitaminais, kurie gali padėti atlaikyti žaidynių maratoną.

Ar olimpinės žaidynės savaime garantuoja tą išskirtinį kadrą? „Kaip tik nubraukia visus gerus kadrus, – purto galvą fotografas. – Jeigu galėtum nuo ryto iki vakaro sėdėti, pavyzdžiui, vien tik lengvosios atletikos stadione, tada galėtum juos gaudyti, bet dirbant LTOK fotografu užduotis – įamžinti visų Lietuvos olimpiečių startus.“

O atstumai žaidynėse dideli. „Miela, kad Rio bus gausi delegacija, bet man kiekvienas sportininkas – kaip akmuo į kuprinę, nes jį reikės nufotografuoti, – kvatojasi fotografas. – Bet tai juodasis humoras. Žinoma, gerai, kad jų daug, tada ir mano darbas prasmingesnis.“

Nuojauta fotografui gali padovanoti išskirtinių kadrų. Jos vedamas Atėnuose A.Pliadis įamžino sidabrinį septynkovininkės Austros Skujytės triumfą. „Na, kaip?“ – pasiteiravo antrą dieną po rytinių varžybų sportininkės. Matydamas degančias Austros akis fotografas apsisprendė vakare stadione laukti medalio, nors tuo pat metu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė žaidė su JAV. „Tu ką – kvailas?“ – ne vienas klausė Alfredo, nes ne visi suprato tokį jo pasirinkimą.

Kartais gerų kadrų dovanoja sėkmė. Londone, sėdėdamas fotografams skirtame kateryje, kuris irklavimo kanale atsitiktinai sustojo prie jo, suprato, kad vietą jame reikėjo užsisakyti prieš kelias dienas ir dar tikėtis, kad būsi atrinktas iš būrio norinčiųjų. „Sėdžiu kaip vazonas tame kateryje, pradeda lipti fotografai, sąrašus tikrinti, o aš galvoju – kada mane išmes? Gal buvau labai susigūžęs, kad manęs neišmetė? Kažko paklausė, aš: „Yes, yes.“ Buvo laikas plaukti – ir išplaukėme. Ir ką – žiūriu, kaip tik Egidijus Balčiūnas atplaukia! Aš stambiu planu fotografuoju, rakursas fantastiškas, purslai eina – tai, ko reikia! Nuo kranto taip nepadarysi. O po to iškart kanojos – Jevgenijus Šuklinas irkluoja. Ne taip gerai, bet irgi stambiu planu pro mane praplaukė“, – negalėjo atsidžiaugti atsitiktine sėkme.

Per daugelį metų sporto fotografas pastebėjo, kad kuo geresnis sportininkas, tuo jis įdomesnis ir fotografijose. A.Pliadis turi įamžinęs visą Lietuvos lengvosios atletikos legendos V.Aleknos karjerą. „Pradėjau jį fotografuoti 1995-aisiais. Man jis patiko kaip tipažas. Jis užsidaręs, susikaupęs, bet tai buvo mano azartas fiksuoti jo karjerą“, – pasakoja A.Pliadis.

Sunkiausia jam fotografuoti futbolą. Galbūt dėl to, kad mažai jį išmano. Fotografuojamą sporto šaką išmanyti būtina. „Kai 1999 m. vėl pasirodžiau stadione, nuvažiavau į lengvosios atletikos varžybas ir supratau, kad nežinau nieko. Tada priėjau prie Romo Sausaičio ir sakau: pasakyk, kas yra kas. Ir jis man beveik visas varžybas pasakojo“, – apie tai, kaip apie porą metų vėl jaukinosi lengvaatlečius, pasakoja buvęs šuolininkas.

Šiandien lengvosios atletikos stadione jis savas, o su užduotimi nufotografuoti vieną ar kitą sportininką prabėgomis užsukę fotografai šliejasi prie jo, kaip jis pats kadaise prie trenerio R.Sausaičio.

Be olimpinių žaidynių, A.Pliadžio biografijoje – daugiau kaip dešimt Europos ir pasaulio lengvosios atletikos čempionatų, Europos jaunimo olimpinių festivalių ir jaunimo olimpinių žaidynių. O pastaruoju metu fotografas ėmė draugauti su penkiakovininkais.

„Mane riboja tai, kad dirbu Krašto apsaugos ministerijoje. Mano išvykos – tai atostogos“, – sako fotografas.