Sovietams šachmatai buvo didžioji politika
Po Antrojo pasaulinio karo planetos čempionais tapdavo tik SSRS šachmatininkai – Michailas Botvinikas, Vasilijus Smyslovas, Michailas Talis, Tigranas Petrosianas. Pastarąjį šachmatų karaliaus soste 1969-aisiais pakeitė tuomet talentingiausias sovietų mokyklos atstovas Borisas Spaskis.
Būtent jam metė iššūkį R.Fisheris, pakeliui į šią dvikovą puikiu stiliumi vieną po kito nugalėjęs Marką Taimanovą (SSRS), Bentą Larseną (Danija) ir T.Petrosianą. 1972-aisiais Reikjavike (Islandija) surengtame mače prieš amerikietį krito ir čempionas B.Spaskis.
SSRS prarado šachmatų karūną pačiame Šaltojo karo įkarštyje. Tada šachmatai buvo anaiptol ne politikos užribyje: šį senovinį žaidimą sovietai vertino kaip ideologinį ginklą, o SSRS šachmatininkų pergalės buvo „pažangios“ socialistinės santvarkos pranašumo įrodymas prieš „pūvantį“ kapitalizmą.
Todėl suprantama, kad aukščiausia politinė SSRS vadovybė jautriai sureagavo, kai šachmatų karūna atsidūrė pagrindinio sovietų ideologinio ir geopolitinio priešo rankose. Susigrąžinti titulą tapo pagrindine viso sporto užduotimi.
Ir kaip tik laiku SSRS iškilo nauja žvaigždė – Anatolijus Karpovas. R.Fisheris sutriuškino visus senosios sovietų šachmatų mokyklos atstovus, bet su A.Karpovu jam nebuvo tekę susidurti.
Mačas iki begalybės
Kitas mačas dėl pasaulio čempiono vardo turėjo vykti 1975-aisiais. Bet R.Fisheris pradėjo kelti savo sąlygas Tarptautinei šachmatų federacijai (FIDE) kai jo varžovo pavardė dar nebuvo žinoma. Ir tai tapo pirmuoju žingsniu link to, kad mačas išvis neįvyktų.
11-asis planetos čempionas R.Fisheris taip pat sukiojo rankas JAV šachmatų federacijai – reikalavo 150 tūkst. dolerių už dalyvavimą pasaulinėse šachmatų olimpiadose. Kėlė sąlygas ir žurnalistams – prašė 2,5 tūkst. dolerių už trumpą interviu telefonu, o už ilgą pokalbį – 25 tūkst. dolerių.
Pagrindinis R.Fisherio reikalavimas, kurį FIDE atsisakė tenkinti, buvo žaisti finalą iki 10 pergalių – partijų skaičius neturėjo būti limituotas. Tokiomis sąlygomis šachmatininkai kovojo 19-ajame amžiuje, bet šįkart toks maratonas grėsė išsitęsti laike iki begalybės.
Būtent tą įrodė garsusis mačas be partijų limito tarp A.Karpovo ir Gario Kasparovo. SSRS didmeistriai žaidė tik iki 6 pergalių, bet dvikova užtruko nuo 1984-ųjų rugsėjo iki 1985-ųjų vasario – kol FIDE prezidentas varžybas nutraukė A.Karpovui pirmaujant 5:3. Tas mačas išvargino visus.
Maža to, R.Fisheris reikalavo, kad rezultatui esant 9:9 pasaulio čempiono titulas liktų esamam jo savininkui – vadinasi, pretendentas turėjo laimėti dviem partijomis daugiau.
FIDE – prieš R.Fisherio absurdo teatrą
Kad ir kaip būtų norėjusi tokio finalo, FIDE negalėjo sutikti su amerikiečio reikalavimais, nes joks pretendentas nebūtų žaidęs tokiomis sąlygomis.
O kai FIDE nesutiko, R.Fisheris išvis atsisakė žaisti.
Viena populiariausių versijų, kodėl taip atsitiko – amerikietis baiminosi akistatos su A.Karpovu. Visus ankstesnius varžovus R.Fisheris žinojo, visus buvo įtikinamai nugalėjęs.
Tuo tarpu A.Karpovas į elitą įsiveržė tada, kai R.Fisheris jau buvo pasaulio čempionas. Būdamas karūnos savininku, jis nesužaidė nė vienos oficialios partijos. O A.Karpovas per trejus metus iki neįvykusio mačo dėl titulo laimėjo keletą labai pajėgių turnyrų ir visas dvikovas su kitais pretendentais.
1975-aisiais A.Karpovui buvo 24-eri – pats jėgų žydėjimas. Labai tikėtina, kad R.Fisheris tiesiog bijojo žaisti su nepažįstamu priešininku. Be to, yra žinoma, kad amerikietis patologiškai baiminosi prarasti pasaulio čempiono titulą. Ir jei net kitas SSRS šachmatininkas Viktoras Korčnojus būtų pranokęs A.Karpovą finaliniame pretendentų mače, tikėtina, kad R.Fisheris irgi vargu ar būtų sėdęs prie lentos net su jam jau žinomu V.Korčnojumi.
Laurų vainikas ant galvos
1975-ųjų balandžio 3-iąją Maskvoje FIDE prezidentas Maxas Euwe paskelbė A.Karpovą 12-uoju pasaulio šachmatų čempionu. Kitą dieną visi pagrindiniai SSRS laikraščiai pirmajame puslapyje publikavo A.Karpovo nuotrauką su laurų vainiku ant galvos.
Sovietų didmeistris tapo vieninteliu istorijoje pasaulio čempionu, šį vardą pelniusiu ne tik be finalinės kovos, bet ir apskritai nė sykio nesužaidęs su savo pirmtaku.
Neįvykusią dvikovą su R.Fisheriu A.Karpovas laikė didele netektimi šachmatams.
„Aš nežinau nė vieno kito žmogaus šachmatų istorijoje, kuriam mūsų žaidimas būtų tiek skolingas, – vėliau rašė A.Karpovas. – Iki jo šachmatų populiarumas buvo labai ribotas – R.Fisheris šachmatus pavertė pasauliniu žaidimu. Jis sugebėjo pakylėti šachmatų populiarumą į tokias neregėtas aukštumas, kad mes jau kelis dešimtmečius leidžiame jo sukauptą kapitalą. Bet nei mūsų kartos, nei jaunesniems šachmatininkams nedera pamiršti, kad mes gyvename iš dividendų, kuriuos garantavo Robertas Jamesas Fisheris“.
Tokijas. Viešbutis
A.Karpovą labai žeidė faktas, kad mačas dėl karūnos neįvyko ir jis dėjo daug pastangų sužaisti su R.Fisheriu – jei ne FIDE varžybose, tai bent komerciniame turnyre.
Laikantis FIDE reglamento, A.Karpovo ir R.Fisherio akistata buvo neįmanoma – kaip į vieno iš pretendentų rangą perėjęs amerikietis galėjo kovoti su esamu pasaulio čempionu? Tik įveikęs visus atrankos ratus. Ar kas tiki, kad tai buvo realu?
Todėl kalbėti buvo galima tik apie neoficialų mačą. Derybos prasidėjo tarpininkaujant tada dar būsimajam FIDE prezidentui Florencio Campomanesui.
1976-ųjų liepos 25-ąją lygiai 10 val. vietos laiku V.Korčnojus įžengė į vieną Amsterdamo policijos nuovadą, kad pasiprašytų politinio prieglobsčio Vakaruose. Būtent tuo momentu – lygiai 7 val. vakaro kitame pasaulio gale, Tokijuje A.Karpovas įžengė į R.Fisherio numerį viešbutyje.
Susitikimas Tokijuje buvo laikomas griežčiausioje paslaptyje. A.Karpovas dingo ištisai parai. SSRS pasiuntinys Japonijoje labai nervinosi: „Ką aš pasakysiu Brežnevui ir partijai?“
Pirmas derybų etapas praėjo sėkmingai. Paskui buvo dar du susitikimai – Ispanijos mieste Kordoboje ir Vašingtone. Pusės aptarė visas sąlygas, įskaitant rekordinį 5 mln. dolerių prizų fondą. Mačas turėjo įvykti Filipinuose.
Vienintele kliūtimi tapo pavadinimas. R.Fisheris spyrėsi, kad dvikova vadintųsi „Mačas dėl pasaulio profesionalų čempiono titulo“.
Kaip žinia, anuomet SSRS profesionalų sportas neegzistavo ir A.Karpovas niekaip negalėjo žaisti su tokia iškaba.
F.Campomanesas pasiūlė mačo pavadinimą suformuluoti vėliau, o kol kas pasirašyti kontraktą. R.Fisheris lyg ir sutiko padėti parašą, bet staiga pareiškė, kad negali pasirašinėti dalimis. Taip derybos nutrūko.
Islandija. Mirtis
2003-iųjų gruodį JAV Valstybės departamentas oficialiai anuliavo R.Fisherio pasą. Tada jis jau daug metų gyveno Japonijoje.
Paso atėmimas – bausmė už mačą su B.Spaskiu Belgrade, ne kartą nuskambėjusius antiamerikietiškus pasisakymus apie 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktą.
Pats R.Fisheris apie paso netekimą sužinojo tik 2004-ųjų liepos 13-ąją, kai bandant išskristi iš Japonijos į Filipinus jis buvo areštuotas dėl neteisėto bandymo patekti į šalį ir atsidūrė nelegalių migrantų kalėjime.
JAV tuoj pat pareikalavo išduoti R.Fisherį kaip kriminalinį nusikaltėlį. Būdamas nelaisvėje šachmatininkas raštiškai atsisakė JAV pilietybės, pasiprašė politinio prieglobsčio ir padavė ieškinį dėl neteisėto arešto. R.Fisherio advokatai tikino, jog jis nieko nežinojo apie paso anuliavimą, be to, sulaikymas bet kuriuo atveju neteisėtas, nes atvykimo į Japoniją metu jo pasas buvo galiojantis.
R.Fisheris kalėjime praleido 8 mėnesius. Tuometė Serbija ir Juodkalnija, Vokietija bei Islandija pareiškė suteiksiančios amerikiečiui pilietybę. 2004-ųjų kovo 24-ąją jis buvo išsiųstas į Islandiją.
Prieš palikdamas Japoniją R.Fisheris žurnalistams pasakė, kad savo areštą laiko pagrobimu, pakartojo kaltinimus JAV prezidentui George'ui Bushui ir Japonijos premjerui Junichiro Koizumi pareiškęs, kad šie „turi būti pakarti kaip karo nusikaltėliai“.
Po deportacijos iš Japonijos R.Fisheris gyveno Islandijos sostinėje Reikjavike. 2007-ųjų lapkritį jis buvo paguldytas į ligoninę diagnozavus prostatos auglį.
Šachmatininkui siūlė operuotis, bet jis atsisakė. R.Fisheris mirė 2008-ųjų sausio 17-ąją, palaidotas už 50 km nuo Reikjaviko esančiame Selfoso miestelyje. Paties R.Fisherio pageidavimu, laidotuvės buvo kuklios – dalyvavo tik keli jo bičiuliai islandai ir ilgametė draugė japonė Miyoko Watai.
Ant didmeistrio kapo pastatytas kuklus paminklas, ant kurio užrašyta tik Robertas Jamesas Fisheris ir gyvenimo datos.
