N.Aidietytė 3 km distancijoje 11 sek. pagerino savo asmeninį rekordą (12 min. 34 sek.), nusileido tik Brigitai Virbalytei-Dimšienei ir pelnė sidabro medalį. 2102 –aisiais Londone ji šį nuotolį buvo įveikusi per 12 min.46 sek.
Dabar N. Aidietytė kartu su B.Dimšiene, Mariumi Žiūku ir Tadu Šuškevičiumi, vadovaujant treneriams Kastyčiui Paviloniui ir Juzefui Romankovui, treniruojasi Kolorado valstijoje Amerikoje.
„Ispanijoje labai gerai padirbėjome, specialiai jokioms varžyboms nesirengėme. Padidėjo mano greitis, kuriuo anksčiau niekada nepasižymėjau. Džiaugiuosi, kad per Lietuvos čempionatą Brigita Dimšienė, kuri ypač mėgsta trumpas distancijas, o aš ne, visu ratu manęs neaplenkė, kaip būdavo anksčiau. Nuo jos atsilikau vos 14 sek., distancijoje pavyko protingai paskirstyti jėgas. Asmeniniai rezultatai nesimėto, savo pasirodymu esu patenkinta“, – kalbėjo N. Aidietytė.
– Kas tau atsitiko, kad po puikaus 2014-ųjų sezono, praėjusiais metais niekuo nedžiuginai?
– 2014-ieji man buvo stebuklingi metai, gerinau Lietuvos rekordus. Tai mane kažkiek paveikė psichologiškai. Praėjusių metų žiemą labai daug treniravausi, galvojau, kad galiu dar greičiau eiti, ir persitreniravau.
Reikėjo kažką keisti. Dabar treniruojuosi ramiau, nieko neskubino. Ispanijoje mano krūviai jau buvo vidutiniški. Treniravomės manieže ir lauke. Visą laiką šeštadieniais įveikdavau 25 km, o vieną sykį – 28 km distanciją.
Treniruojuosi kartu su Brigita Dimšiene, per pratybas stengiuosi nors keliais kilometrais įveikti ilgesnį nuotolį nei Brigita.
– Pratybos su viena geriausių Lietuvos ėjikių B.Dimšiene, ko gero, abiem yra labai naudingos, galite mokytis viena iš kitos?
– Aš manau, kad Brigita gali labiau džiaugtis, galėdama treniruotis su manimi. Ji mėgsta konkuruoti, ją tas stimuliuoja, o man geriau, kad viena kitai padėtume.
Kai Brigita stengiasi labiau, nuo jos irgi bandau neatsilikti, pasitempiu. Norom nenorom viena kitą stumiame į priekį. Mes ir anksčiau abi treniravomės.
Brigita pati prisipažino, kad jai buvo didelis smūgis, kai aš išvažiavau gyventi ir dirbti į Londoną. Kai sugrįžau į Lietuvą, nebuvau tokio lygio ėjikė kaip Brigita, bet ją pasivijau, o 2014-aisiais ir pralenkiau.
Mes abi vienodai galvojame, mūsų mintys sutampa. Brigita yra ir mano geriausia draugė, ir varžovė ėjimo takelyje. Mes trise – Brigita, Tadas Šuškevičius ir aš – esame puikūs draugai, kartu švenčiame gimtadienius, kitas šventes.
– Šią žiemą lenktyniavai tik vieną kartą, ar nepasiilgsi varžybų?
– Jų ilgai laukti nereikės, jau kovo 19-ąją, galbūt, stosiu į startą. Tačiau pažiūrėsiu, kaip jausiuosi po mėnesio pratybų aukštikalnėse Amerikoje, kokia bus mano sportinė forma. Jeigu matysiu, kad ne kokia, pirmasis startas nusikels į balandį.
– Ne už kalnų ir olimpinis vasaros sezonas, tavo antrosios olimpinės žaidynės. Jau jaučiasi įtampa?
– Olimpinis normatyvas jau įvykdytas, esu olimpinėje rinktinėje. Nėra jokios įtampos, ramiai rengiuosi pagrindiniams metų startui. Jeigu kelialapio dar neturėčiau, spaudimas būtų didelis, nuotaika ne kokia. Kol kas viskas gerai: kiek kartų 20 km distancijoje startavau, tiek kartų įvykdžiau olimpinį normatyvą – 1 val. 35 min.
– Kokie tavo planai Rio de Žaneire?
– Po katastrofiško pernykščio pasaulio čempionato, kai 20 km distancijoje buvau diskvalifikuota, buvau labai nusivylusi, prasta nuotaika pradėjau šį sezoną.
Su savo treneriais dabar stengiamės tobulinti ėjimo techniką. Per Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės varžybas, kurių metu buvo surengtas mūsų ėjikų čempionatas, varžybų teisėjai mane pagyrė, jog patobulinau ėjimo techniką.
Per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes norėčiau pasiekti savo geriausią sportinę formą. Nenoriu sakyti, kad užimsiu aukštą vietą, tačiau tikrai stengsiuosi dėl jos kovoti.
Noriu pasirodyti kur kas geriau nei per Londono olimpines žaidynes, kai 20 km distancijoje buvau 39-ta (1 val.36 min. 1 sek.). Bandysiu taikytis į pirmąjį dvidešimtuką.
Idealiausias variantas – pirmas šešioliktukas ir asmeninis rekordas. Manau, kad esu tikrai pajėgi būti tarp 16 –os stipriausiųjų pasaulio ėjikių, o gal netgi užimti ir aukštesnę vietą. Daug kas priklausys nuo to, ar po dopingo skandalo bus leista olimpiadoje dalyvauti Rusijos ėjikėms.
– Ar negalvoji gerinti sau pačiai priklausančio Lietuvos rekordo 20 km distancijoje (1 val. 29 min. 1 sek)?
– Rekordų nesivaikysiu. Šiemet mano pagrindinis tikslas – Rio de Žaneiro olimpiadoje užimti kuo aukštesnę vietą. Per tokio rango varžybas rekordus sunku gerinti.
– Tikriausiai iki olimpinių žaidynių jau esi susiplanavusi visas savo varžybas?
– Apytiksliai. Iki olimpinių žaidynių 20 km distanciją eisiu gal tris – keturis kartus: Slovakijoje, Portugalijoje, pasaulio sportinio ėjimo komandų čempionate Romoje ir dar kur nors.
– Ar Lietuvoje tau ir B.Dimšienei auga gera pamaina?
– Gera. Vis greičiau eina trenerio Viktoro Meškausko auklėtinės sesės Monika ir Živilė Vaičiukevičiūtės. Pastaroji per šalies uždarų patalpų ėjimo čempionatą pagerino Lietuvos 19-mečių rekordą ir pelnė bronzos medalį.
Tobulėja Austėja Kavaliauskaitė, į Vilnių atvažiavusi iš Krakių. Dar vienas ėjikas iš Krakių Daumantas Liutinskis, nuo praėjusių metų irgi gyvenantis Vilniuje, mus „patampo“ šeštadieniais per pratybas.
– Kurį laiką gyvenai ir dirbai Anglijoje. Negalvoji ten grįžti?
– Tikrai ne, tai jau praeitis. Gaunu 402 eurų stipendiją, dar padeda klubas „Interwalk“, kaip visko ir užtenka. Sportuoju ne dėl pinigų. Gyvenu su mama dviejų kambarių bute Šeškinėje, viskas šalia. Netoliese yra ir Lietuvos sporto medicinos centras, kur einu pas masažuotoją.
