Didžėjui sportinis pasaulis nėra svetimas – M. Švoba devynerius metus sėkmingai užsiiminėjo kyokushin karate kovos menais. Jis net yra tapęs Lietuvos taurės ir Lietuvos čempionato nugalėtoju savo svorio kategorijoje, o Europos Kyokushin jaunių čempionate absoliučioje kategorijoje yra užėmęs trečią vietą. Muzikantas pasakoja apie kovos menų ir mylimo darbo panašumus bei MMA sporto perspektyvas Lietuvoje.
– Kas, jūsų nuomone, yra bendro tarp kovinio sporto ir didžėjaus darbo? Ar abi veiklos yra svarbios tavo gyvenime?
– Abiems reikia proto. Tiek naktinio gyvenimo aplinkoje, tiek kovos menų sporte galima lengvai „paslysti“, o atsikelti gali būti sunku. Asmeniškai jaučiu meilę abiem veikloms. Tokio termino kaip „didžėjaus darbas“ aš pats niekada nenaudoju. Juk žiūrėdamas mėgstamą filmą ar bučiuodamas savo merginą nevadini to darbu.
– Kaip kovos menai ir muzika atsirado jūsų gyvenime?
– Kovų menai, o konkrečiai kyokushin karate, užaugino mane – jais užsiėmiau nuo antros iki vienuoliktos klasės. Didelį dėkingumą jaučiu mano buvusiam ne tik karate, bet ir gyvenimo treneriui Alvydui Unčiūrai. Jis mane išmokė protingo užsispyrimo, noro laimėti, savikontrolės ir blaivaus proto.
O muzika visada buvo labai geras gyvenimo prieskonis nuo pat paauglystės. Ji lydėdavo mane kiekviename žingsnyje – šokiuose, laisvalaikiu, pasineriant į apmąstymus. Dabar muzika tampa viena iš mano saviraiškos formų.
– Kokių aplinkybių paskatintas nusprendėte lankyti kovinio sporto užsiėmimus? Ar nusprendęs rinktis būtent tokią laisvalaikio praleidimo formą netapote „balta varna“ tarp visų pažįstamų?
– Sunku prisiminti, tačiau, jei neklystu, tėvai pastūmėjo mane sportuoti. Nors norėjau lankyti krepšinį, pamėginęs kelias karate treniruotes, pasilikau čia devyneriems metams.
Mano draugai visada priėmė ir palaikė mane tokį, koks aš esu. Pirmąją savo cigaretę surūkiau 24 metų. Alkoholis, kuris dažnai sukdavosi mano aplinkoje, taip pat nebuvo mano dažnas „draugas“, bet dėl to niekada nejaučiau diskomforto. Ne tokie dalykai turi sieti draugus ar draugų kompaniją.
– Lietuvoje egzistuoja daug stereotipų, susijusių su koviniais sportais užsiimančiais žmonėmis. Ar teko su jais susidurti?
– Gyvenime susidūriau su įvairaus plauko žmonėmis, tad nemanau, kad intelektas ir profesija turi kažką bendro.
– Lietuvoje MMA kovos žengia tik pirmuosius žingsnius, tačiau pasaulyje MMA jau vejasi profesionalų boksą. Kaip manai ar Lietuvoje MMA turi šviesią ateitį?
– Apskritai Lietuvoje kovų menai laikosi gerai. Mes turime daug sporto federacijų, kurios išsilaiko, nors ir nėra įtrauktos tarp olimpinių šakų. Manau Lietuvos MMA kovotojai yra pasaulio MMA vyturys.
