Ne vienerius metus užsienyje gyvenanti Agnė Sereikaitė šiuo metu treniruojasi Vokietijoje bei po truputį ruošiasi antrosioms savo olimpinėms žaidynėms.
„Jau antrus metus gyvenu Drezdene, todėl viskas man čia pažįstama. Šešis kartus per savaitę treniruojuosi, sekmadienį poilsis, o po to vėl viskas iš naujo. Treniruotės vyksta ant ledo, treniruoklių salėje, bėgimas, dviračiai, čiuožimo imitacija. Įdedu labai daug pastangų, laiko ir jėgų, kad varžybose čiuožčiau tą vieną ar dvi minutes“, – sportavimo ypatumus dėsto A.Sereikaitė.
- Agne, prieš dvejus metus tapote pažiba olimpinėse žaidynėse. Kaip rezultatai keitėsi nuo to laiko?
– Vasarą iš didelio noro dar labiau patobulėti, kiek persistengiau. Medikai konstatavo persitreniravimą, tad teko mažinti treniruočių krūvius ir vėl pradėti visą pasiruošimą iš naujo. Dabar vėl esu teisingame kelyje ir po truputi grįžtu atgal į gerą sportinę formą. Dabar labiausiai sunku psichologiškai, reikia kantriai ir nuosekliai dirbti. Tikiu, kad greitu laiku viskas susitvarkys ir vėl rodysiu aukščiausius rezultatus.
– Jūsų nuomone, ar nors kiek Lietuvoje pasikeitė į gerą pusę žiemos sportui skiriamas dėmesys nuo to laiko, kai sportavote Lietuvoje?
– Asmeniškai man, taip. Bet norėtųsi, kad ir vaikams būtų skiriamas didesnis dėmesys, finansavimas. Turime daug talentingų jaunų čiuožėjų, bet kad jie galėtų ateityje varžytis su geriausiais Pasaulio čiuožėjais, reikalinga sistemingiau viską daryti. Trūksta trenerių, ledo laiko. Juk Lietuvoje žiemų beveik nebėra, todėl prioritetai žiemos sporte turėtų būti sporto šakos, kurios vykdomos uždarose patalpose: greitasis, dailusis čiuožimai, ledo ritulys, kerlingas. Sąlygas tam turime, reikia daugiau dėmesio.
– Iki olimpinių žaidynių dar dveji metai. Ar galite palyginti šį laiką su tuo, kurį išgyvenote laukdama pirmosios savo olimpiados?
– Dar dveji metai, o tai labai daug. Gal nei prieš praeitą, nei dabar labai neišgyvenu. Treniruojuosi ir ramiai laukiu žaidynių. Šįkart jau žinau visą kvalifikacinį procesą, tikiuosi nebeteks patirti didelio jaudulio per jį.
– Ar jums asmeniškai svarbūs ir tarpiniai rezultatai? Ar tik olimpiada?
– Taip, iš dalies. Gal labiau ruošiuosi kiekvienam sezonui atskirai, bet taip pat, kiekvienas sezonas skirtas tobulėjimui, ruošimuisi ir mokymuisi pagrindiniam startui – Olimpiadai. Tarpiniai rezultatai svarbūs. Kiekvienos varžybos svarbios, ar tai Pasaulio čempionatas, ar paprastos varžybos, visur visada noriu pasirodyti geriausiai kaip galiu. Kai startuoju gerai, įgaunu daugiau pasitikėjimo savimi, o tai tik į naudą.
– Kaip įsivaizduojate save po tų dviejų metų? Reali pretendentė medaliui, dešimtukui..?
– Dabar dar labai sunku spręsti. Paklauskite kitąmet (šypsosi). Manau, ne tik aš, bet ir kiekvienas sportininkas visada svajoja apie pačias aukščiausias vietas, medalius. Bet reikia tyliai ir ramiai dirbti, o ne svajoti. Tą ir darau. Žinau, kad Olimpiadoje, kaip ir kiekvienose varžybose atiduosiu visą save, koks bus rezultatas – pamatysime.
