R.Navardauskas praėjusį sekmadienį tapo pirmuoju lietuviu, laimėjusiu pasaulio dviračių čempionato medalį, kai dramatiškose grupinėse lenktynėse Ričmonde (JAV) finišavo trečias, į priekį praleidęs tik slovaką Peterį Saganą ir australą Michaelą Matthewsą.
Prieš kelionę į Lietuvą dviratininkas rado laiko pasikalbėti su „Lietuvos rytu“ apie lenktynes Ričmonde, idealus dviračių sporte, gyvenimą Ispanijoje su mylimąja Gabriele ir ateities svajones.
– Ramūnai, kai pernai laimėjote „Tour de France“ etapą, emocijas tramdėte migdomaisiais vaistais. Kaip šventėte pasaulio čempionato bronzą, kurią vertinote aukščiau už pergales „Giro“ ir „Tour“ etapuose?
– Migdomųjų Prancūzijoje prireikė, nes reikėjo nusiraminti ir kitą dieną tęsti varžybas. Šįkart JAV po finišo irgi nebuvo daug laiko švęsti. Susikroviau daiktus, nes turėjau skristi į Ispaniją, kur manęs jau laukė šeima. Švęsti su artimaisiais visada smagiausia.
Kalbant apie medalio reikšmę, reikia pripažinti, kad tai nėra pergalė. Tai – bronza.
Kita vertus, tai paties aukščiausio lygio vienadienės dviračių varžybos. Džiūgauju, nes pasiekiau, kas atrodė neįmanoma. Prieš trejus metus buvau labai patenkintas aštuntąja vieta pasaulio pirmenybėse. Dabar dar labiau džiaugiuosi trečiąja.
– Kartais lyginate dviračių lenktynes su šachmatais. Kokie ėjimai buvo svarbiausi varžybose Ričmonde?
– Tokių varžybų esmė – trasos sudėtingumas ir jos kilometrai. Pati trasa nebuvo itin sudėtinga. Bet mums reikėjo nuvažiuoti 261 kilometrą.
Jei žaisdami šachmatais ne vietoje padėsite pirmą pėstininką, visas žaidimas gali griūti. Taip ir dviračių sporte – neteisingo sprendimo kaina gali būti labai didelė nuvažiavus 200 kilometrų. Pasaulio čempionatas labai skiriasi nuo kitų lenktynių. Daugiadienėse varžybose visų jėgos lygios, nes komandos turi po aštuonis dviratininkus.
Pasaulio čempionate dėl šalių reitingo stipriausios komandos turi 8–9 sportininkus, mažiausios – vieną. Mes važiavome trise.
Belgai, ispanai, italai, vokiečiai turėjo dideles komandas ir stiprius lyderius, kurie buvo laikomi favoritais. Tačiau tai reiškia ir atsakomybę.
Galingiausios komandos siekė kontroliuoti lenktynes ir žaidė taktinius žaidimus. Pavyzdžiui, ispanai siekė nukankinti vokiečius, kad šių sprinterių lenktynių finiše neliktų. Todėl į kalnus (kiekviename iš 15 ratų buvo po tris kalnus. – Red.) buvo rengiamos atakos. Kas nors vis turėjo vytis bėglius.
Varžyboms taip rutuliojantis, pabaigoje išsilygino jėgų pusiausvyra.
– Nors savęs nelaikote išskirtiniu sprinteriu, pasaulio čempionato finiše sugebėjote 25 dviratininkų grupėje už nugaros palikti daugumą varžovų, tarp jų – keturis buvusius pasaulio čempionus. Kas buvo svarbiausia per paskutinius 150 metrų?
– Šis finišas nebuvo skirtas tikriems sprinteriams, kad jie įsibėgėtų lygumoje ir nulėktų į priekį, kiek kojos suka.
Turėjome užkilti į vieną kalną ir be jokio atsipalaidavimo – į kitą. Nusileidus laukė dar viena finišo įkalnė. O ten jau daug kam ėmė trūkti jėgų. Finišas buvo neįprastas – lėtas, minant iš jėgos, kai kojas slegia didžiulis nuovargis. Kiekvienas metras buvo sunkus ir svarbiausia buvo, kas iškentės labiausiai. Tai buvo tikras ištvermės testas. Dabar man viskas atrodo kaip sulėtintame filme.
– Kiek prie jūsų sėkmės prisidėjo kiti lietuviai, nebaigę lenktynių, – Gediminas Bagdonas ir Evaldas Šiškevičius?
– Mes siekėme kuo ilgiau išsilaikyti lenktynėse trise. Neblogai sekėsi, nes Gediminas ir Evaldas išsilaikė du šimtus kilometrų. Labai daug vienas kitam padėti negalėjome, vis vienas kitą paragindavome. Tai irgi padeda. Vis dėlto važiuodami su G.Bagdonu kalbėjome, kad tikriausiai nebaigsime lenktynių, nes distancija atrodė labai sunki.
Tik likus dviem ratams staiga pajutau, jog dar turiu jėgų. Buvo įdomus vidinis perversmas.
– Nuo vaikystės išsiskirdavote ištverme tarp bendraamžių. Sako, kad važiuodavote tuomet, kai kiti nebegalėdavo. Tai įgimta savybė ar darbo rezultatas?
– Tėvai sportavo, bet neprofesionaliai. Mama buvo bėgikė mokykloje. Galbūt man tiesiog sekdavosi, nes aplinkui vis pasitaikydavo gerų žmonių, kurie padėdavo žengti teisingu keliu.
Šilalėje – treneris Kęstutis Česaitis. Išvykęs į jaunųjų dviratininkų centrą Šveicarijoje sutikau lietuvių trenerių, kurie man irgi labai padėjo. O per savo gyvenimą turbūt turėjau apie dešimt trenerių, kurie man padėdavo ir iki šiol padeda.
Jei esi jaunas ir stiprus, nereiškia, kad toks liksi ir ateityje. Labai daug lemia žmonių pagalba, ypač tada, kai dar neturi kuo didžiuotis pasauliniu lygiu.
Net paprasta stipendija labai reikalinga, kad galėtum išvykti į užsienį ir rimtai pasitreniruoti. Kad galėtum valgyti tinkamesnį maistą, o ne tik lašinius ir duoną. Daug kartų norėjau mesti dviračių sportą, bet mane vis kas nors patempdavo.
Sulaukęs 22-ejų pradėjau jausti, kad atsiranda vyriška jėga, patirtis. Pradėjau laimėti, mane pastebėjo profesionalų komandos.
– Treneris K.Česaitis pažymėjo, kad jūsų galva per lenktynes priimant sprendimus veikia lyg kompiuteris.
– Visa tai – išmoktos pamokos. Per lenktynes reikia šaltakraujiškai mąstyti. Galima varžytis karštai, bet reikia pasverti, kaip nuvažiuoti 200 km, kai už tavęs dar du šimtai dviratininkų.
Išdėlioti jėgas distancijoje ne taip paprasta, kaip kompiuteriniame žaidime. Neužtenka atsigerti iš gertuvės, kad atgautum jėgas. Būtina tiksliai skaičiuoti jėgas, kad pabaigoje turėtum kruopelyte daugiau nei kiti.
Pasaulio čempionate bronzą laimėjau aplenkęs varžovus ne kilometru ar daugiau. Ketvirtąją vietą užėmęs norvegas Alexanderis Kristoffas nuo manęs atsiliko gal 20 cm.
Visi važiavome daugiau nei šešias valandas, bet čempionu tapęs P.Saganas visą būrį aplenkė 3 sekundėmis, nes pasirinko atakai tinkamą laiką.
- K.Česaitis po jūsų pasiekimo pasaulio čempionate kalbėjo taip: Lietuvos krepšinis turi Arvydą Sabonį, dviračių sportas – Ramūną Navardauską. Kaip jums patinka toks palyginimas?
– Jis tinka tik šiandien. Iš tiesų mes juk garsėjome nuostabiais dviratininkais. Buvo olimpinių treko čempionų, pasaulio čempionių. Tomas Vaitkus yra laimėjęs „Giro d'Italia“ etapą, pasaulio jaunimo pirmenybių auksą.
Ignatas Konovalovas irgi yra triumfavęs „Giro d'Italija“ etape.
Gal tiesiog žmonės kartais primiršta istoriją. Todėl ir dauguma jaunų dviratininkų tenka žengti sudėtingu keliu. Dėl to man labai gaila.
- Po brolių Umarų ir Artūro Kaspučio olimpinių aukso medalių Seule, per Nepriklausomos Lietuvos istoriją šeši dviratininkai buvo išrinkti geriausiai metų šalies sportininkais: Remigijus Lupeikis (trekas), Raimondas Rumšas, Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa Polikevičiūtė, Simona Krupeckaitė (trekas). Ar turėjote idealą jaunystėje?
– Aš dviratininkus vertinu pagal jų žmogiškąsias savybes. R.Rumšas paliko labai stipraus ir malonaus žmogaus įspūdį. Mano favoritais visada buvo tie aukštų rezultatų pasiekę žmonės, kurie prieidavo, paspausdavo ranką, paklausdavo kaip sekasi. Tomas Vaitkus, Ignas Konovalovas, Linas Balčiūnas yra kaip tik tokie. Ne tik jie. Galėčiau vardinti ir vardinti.
Malonu užkopti ant garbės pakylos, visiems pamojuoti, bet nulipus vėl reikia viską įrodinėti iš naujo ir likti paprastu žmogumi.
– Dabartinėje savo komandoje „Cannondale-Garmin“ užimate darbininko vaidmenį. Ar pasaulio čempionatas rodo, kad jums tinka ir lyderio pareigos?
– Būti lyderiu yra didelė atsakomybė. Mielai perduodu šias pareigas kitiems, jei matau, kad trasa nėra man palanki.
Komandoje turime įvairių dviratininkų: vienas puikiai kyla į didelius kalnus, antras – į neaukštus kalnus, trečias yra pavienio starto lenktynių specialistas. Įvertinę lenktynių trasą bandome kažkuriam padėti.
Kai laimėjau „Tour de France“ etapą, man padėjo visi kiti septyni komandos draugai. Kad nereikėtų lėkti atsivežti gertuvės, kad sutaupyčiau kuo daugiau jėgų.
– Esate įsikūręs Olivoje. Kodėl pasirinkote šį Valensijos priemiestį?
– Nuo senų laikų būrys lietuvių dviratininkų žiemą ruošdavomės sezonui Ispanijoje. Kartą Olivoje prabuvome tris mėnesius. Kitais metais – keturis mėnesius. Ten gyveno T.Vaitkus, I.Konovalovas. Tapus profesionalu pirmaisiais metais man labai reikėjo ir patyrusių dviratininkų patarimų.
Įsikūriau laikinai, bet vieta patiko – labai ramu, nedaug turistų, aplink paprasti geri žmonės. Olivoje ne kartą keičiau būstą, dabar esame įsikūrę kotedže.
– Ar gyvenant kartu su dviratininke Gabriele Jankute dviračių sportas yra populiariausia tema namuose?
– Stengiamės jos vengti. (šypsosi. – Red.) Žinoma, kartais deriname treniruočių klausimus, bet juk grįžęs namo kulinaras nepuola gaminti šedevrų. Su Gabriele turime kitų pokalbio temų ir laisvalaikio praleidimo būdų. Pavyzdžiui, žiemą dažnai drauge pabėgiojame. Kartais pasivažinėjame kalnų dviračiais siaurais takeliais.
Dabar pagaliau galime ramiai pasivaikščioti, nueiti iki jūros. Nors gyvename greta, visą vasarą nebūna progų iki jūros prieiti.
Namie atliekame remontą, o tai irgi padeda primiršti dviračių sportą, pravėdinti galvą prieš kitą sezoną.
– Pernai laimėjote „Tour de France“ etapą, bet Lietuvos sporto apdovanojimas Metų pergalės titulas atiteko jaunimo olimpinių žaidynių krepšinio čempionams. Kokių vilčių turite šiemet, kai būsite tarp pretendentų į Metų sportininko titulą?
– Neteikiu pirmenybėms tokiems dalykams. Kiekviena šalis turi savo sporto šaką. Lietuvoje tai yra krepšinis, o mažesnės sporto šakos lieka nuošaliau.
Bet galbūt manęs įvertinimas padėtų atkreipti dėmesį į dviračių sportą. Dviračiai ir jų detalės kainuoja brangiai, jaunimui reikia pinigų treniruotėms. Tai brangus sportas, bet rėmėjų turime mažai. Labiausiai norėčiau, kad jaunimui kelias būtų lengvesnis negu tas, kuriuo nuėjau aš.
– Jūsų kelias irgi dar nesibaigė. Esate 27-erių. Kokių svajonių dar turite?
– Dviratininkų branda yra nuo 26-erių iki 32 metų. Tuomet susijungia galia ir patirtis. Planuoju dar pasivaržyti kelerius metus – galbūt man dar pavyks nuveikti ką nors gero. Tačiau jau esu laimingas, pasiekęs aukštumų, kurios įkandamos toli gražu ne visiems.
Didžiausia laimė būtų padėti kitiems. Pasvajoju, kad Lietuvoje galėtų susiburti komanda, kurioje patyrę dviratininkai galėtų dalytis patirtimi su jaunesniais.
* * *
R.Navardausko karjeros faktai
2005 m. Lietuvos jaunimo čempionas asmeninėse lenktynėse.
2010 m. lenktynių Lježas–Bastonė–Lježas nugalėtojas.
2011 m. Lietuvos čempionas plento lenktynėse.
2011 m. po ketverių metų mėgėjų varžybose pasirašė sutartį su profesionalų ekipa „Garmin-Cervelo“. Šiai komandai (dabar vadinasi „Cannodale-Garmin“) atstovauja iki šiol.
2012 m. „Giro d’Italia“ lenktynių 4-ojo etapo nugalėtojas komandų lenktynėse.
2013 m. „Giro d’Italia“ lenktynių 11-ojo etapo nugalėtojas.
2014 m. „Tour de France“ lenktynių 19-ojo etapo nugalėtojas.
2015 m. pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas grupinėse lenktynėse.
