Du dziudo kovotojai buvo arti tikslo, kad penktadienį Lietuvos delegacijai pagaliau iškovotų pirmuosius medalius Europos jaunimo olimpiniame festivalyje (EYOF), tačiau Donatas Sabonis ir Miglė Julija Dudėnaitė nelaimėjo lemiamų paskutinių kovų Tbilisyje ir liko penkti. Gal pavyks medalius pelnyti kitą savaitę pasaulio jaunimo čempionate Sarajeve?
„Apie poilsį dar negalime galvoti, – lrytas.lt sakė trenerė Lolita Dudėnienė. – Jau kitą savaitę turime būti Bosnijoje ir Hercegovinoje, ten vyks 18-mečių pasaulio čempionatas.
Koks įdomus sutapimas – Miglė pirmoje kovoje įveikė bosnę, o dabar važiuos į svečius.“
Dalyvauti varžybose Sarajeve registruoti penki lietuviai: M.J.Dudėnaitė (iki 70 kg), Darja Piskunova (iki 63 kg), D.Sabonis (iki 81 kg) ir šeštadienį Tbilisyje dar kovosiantys Antanas Kmieliauskas (iki 90 kg) ir Aleksas Molodeckis.
Visi jie daugiau nei dvi savaites rengėsi EYOF kovoms treniruočių stovykloje Goryje.
„Burtai traukiami rugpjūčio 3 d. Norėtųsi pirmose kovose išbandyti jėgas su kitų žemynų atstovais, o ne su Europos kaimynais“, – juokėsi trenerė.
D.Sabonis ir M.J.Dudėnaitė penktadienį Tbilisyje lyg susitarę laimėjo po tris kovas ir patyrė po du pralaimėjimus.
Klausimai – ir apie pavardę
„Penkios kovos tikrai daug per vieną dieną. Iš pradžių viskas atrodė gerai, bet šiek tiek nepasisekė, kad laimėčiau medalį“, – po pralaimėjimo vengrui Atorui Tothui kalbėjo D.Sabonis.
Iš Alytaus rajono Alovės miestelio kilusį 17-metį jau beveik dešimtmetį treniruoja žinomas dziudo treneris Zenius Vencevičius. Ilgą laiką jis pats kasdien veždavosi auklėtinį į treniruotes ir paskui nuveždavo namo.
Į Tbilisį jis atvyko už savo pinigus ir patarinėjo auklėtiniui kartu su rinktinės treneriu šįkart paskirtu Ramūnu Žemaitaičiu iš Elektrėnų.
„Pralošinėjau visas kovas pradžioje. Bet tris kartus sugebėjau atsilošti. Manau, tai visai neblogai. Bet galutinis rezultatas vistiek nedžiugina, – kalbėjo D.Sabonis. – Būčiau patenkintas, jei būtų medalis. Treneris sakė, kad vengras tikrai buvo įveikiamas. Dėl to liūdna.“
Pokalbiui pasibaigus Z.Vencevičius su savo auklėtiniu toliau nagrinėjo kovą.
„Jis labai „jėginis“, – apie galingai sudėtą varžovą sakė D.Sabonis.
„Bet tu gerai kovojai, laimėdavai paėmimus. Tik kodėl neatakavai? Kai sustodavai, viską vėl reikėdavo daryti iš pradžių“, – aiškino Z.Vencevičius.
D.Sabonis prisipažino, kad dėl pavardės nuolat sulaukia klausimų apie krepšinį, bet garsus Lietuvos krepšininkas jam nėra joks giminaitis. Donatas pats kurį laiką žaidė krepšinį, bet nusvėrė dziudo, nes daug draugų sportuoja šioje sporto šakoje.
„Pavardė man gyvenimo nei palengvina, nei apsunkina. Bet visi dažnai to paties klausinėja. Gruzijoje irgi apsauginiai sakė „Sabonis, basketball.“
D.Sabonis džiaugėsi, kad per stovyklą Gruzijoje daug išmoko.
„Namo labai norisi, bet stovykla buvo gera. Treneriai ir gydytojai įdėjo daug darbo, suteikė daug žinių ir noro toliau sportuoti. Buvo smagu girdėti čia lietuvių palaikymo balsus“, – pasakojo dziudo kovotojas.
Įkvėpė pirmoji laimėta kova
„Labai pavargau. Dar esu pilna emocijų, reikia nusiraminti, – sakė M.J.Dudėnaitė. – Iš pradžių net nesitikėjau, kad nukeliausiu iki finalinės dalies ir gausiu šansą pakovoti dėl medalių.“
Sportininkei padėjo ne tik mamos patarimai. Jų buvo net per daug.
„Treneriai labai daug pastangų dėjo, kad padėtų, įtikinėjo. Po pirmos kovos ir pergalės prieš bosnę jau ir pati patikėjau, kad galiu. Po kovos dėl trečios vietos net jaučiu nusivylimą, nes atrodo, kad galėjau ir daugiau.
Viskas per dieną smarkiai pasikeitė.
Varžybos buvo labai aukšto lygio, atvyko pirmieji numeriai savo šalyse. Tiek daug streso dar niekad gyvenime nesu patyrusi. Net rankos drebėdavo prieš kovas ir po jų. Dar ir dabar drebu.“
Miglė sakė, kad jai labiausiai įstrigo pirmoji kova ir pergalė prieš bosnę Teodorą Božovič.
„Visada taip būna, nes nuo jos labai daug kas priklauso“, – teigė sportininkė.
Klausėsi dviejų trenerių
Miglę varžybose palaikė ne tik mama trenerė, bet ir sesuo Giedrė. Tai padėjo, o gal trikdė?
„Buvo keista dėl to, kad esu įpratusi, jog šalia būtų mama. Dabar rinktinei vadovavo kitas treneris (Albertas Techovas. – Red.), o mama rėkė iš tribūnų.
„Bandžiau klausyti ir vieno, ir kito, o tribūnos skandavo „Lietuva, Lietuva“. Susigaudyti sunku, bet emocijos labai stiprios. Po šių varžybų jaučiu labai padidėjusį norą toliau sportuoti“, – sakė Kauno jėzuitų gimnazijoje dešimtą klasę baigusi sportininkė.
Varžybos Tbilisyje jai patiko ir dėl to, kad pavyko išvengti traumų.
„Keli nubrozdinimai – nieko tokio“, – juokėsi kaunietė.
