„Tour de France“ pragare jau sudegė 21 dviratininkas.
R.Navardauskas prieš devynetą dienų taip pat neišvengė griūties, bet antrąją savaitę toliau mina pedalus prestižiškiausiose pasaulio daugiadienėse lenktynėse.
Po pavojingos pirmosios savaitės lygumose ir pirmųjų išbandymų kalnuose stipriausias Lietuvos dviratininkas šiandien turi bene geriausią progą pakartoti pernykštį triumfą, nes 13-ojo etapo trasa geriausiai atitinka jo fizines galimybes.
„Jeigu kojos gerai laikytų, šis profilis iš tiesų man tiktų. Bet šįmet jos kažkaip nenori manęs vežti“, – prisipažino R.Navardauskas „Lietuvos rytui“, per pirmąją poilsio pertrauką lenktynėse ruošdamasis kančioms kalnuose.
Pernai 27-erių kvėdarniškis pirmasis kirto finišo liniją po 19-ojo etapo ir tapo pirmuoju lietuviu, kuriam tai pavyko padaryti per visą šių lenktynių 102 metų istoriją.
R.Navardauskas ne tik įrašė Lietuvos vardą į „Tour de France“ metraštį, bet savo triumfu išgelbėjo ir visą iki tol nesėkmių persekiotos savo komandos sezoną.
Šįmet „Cannondale-Garmin“ iki šiol taip pat dar nieko nelaimėjo, todėl irgi nori pasinaudoti kiekviena palankia proga pasižymėti.
Į 13-ojo etapo startą stos 177 iš 198 lenktynes pradėjusių dviratininkų, kuriems šį penktadienį teks nuvažiuoti 198,5 km nuo Miurė iki Rodezo.
– Ramūnai, kaip vertinate pirmąją lenktynių savaitę? – R.Navardausko pasiteiravo „Lietuvos rytas“.
– Ji buvo labai sunki. Ir Markas Cavendishas, ir visi kiti tai pažymėjo savo interviu. Ankstesniais metais ture tikrai dar nebuvo taip sunku.
Bandėme kabintis per kelis etapus, padėdami Danui Martinui. Vieną dieną airis finišavo antras, kitą – ketvirtas. Aišku, pergalės visiems labiau norisi, bet dar gal turėsime progų.
Dabar kalnuose gali vėl pasireikšti ir Danas, ir Andrew Talansky ar Ryderis Hesjedalas, kuris įprastai turuose ypač gerai važiuoja paskutinę, trečiąją, savaitę.
– Turite saugoti komandos lyderius, bet viename etape tempėte į priekį pagrindinę grupę, o dar kitame – dalyvavote ir finišo sprinte. Kaip sekasi susidoroti su tokiais skirtingais vaidmenimis?
– Važiuoju dėl mūsų lyderių. Bet turi atlikti tą darbą, kurio reikia komandai.
Kartą komanda liepė sprintuoti, bet nesu grynakraujis sprinteris. Kai reikia padirbėti lyderiams, o po to dar ir sprintuoti, negali tikėtis ypatingų rezultatų.
Su tikrais sprinteriais man nėra lengva kovoti. Geriausiu atveju galiu patekti į dešimtuką, bet nugalėti M.Cavendishą, P.Saganą ar A.Greipelį tikrai pritrūksta jėgų.
Bet visada stengiuosi dirbti gerai, o apie kitą dieną net negalvoju.
– Šįmet labai daug griūčių. Ar jums pavyko jų išvengti?
– Buvau ir aš vieną dieną prigulęs.
Laiku pamačiau susistumdymą pagrindinėje grupėje, kai visi pradėjo staiga stabdyti. Aš kontroliavau situaciją, bet kažkas įkalė man iš galo. Čia juk be lempučių važiuoji, todėl kiti nemato, kad tu stabdai.
Nebuvo didelio greičio, bet kai stuktelėjo – nugriuvau. Paskui ant savo šalmo dar radau ir pėdos atspaudą – kažkas pravažiuodamas pro šalį dar stuktelėjo ir koja.
Vėliau mane sutikęs Aleksandras Kristoffas („Katiuša“ dviratininkas iš Norvegijos. – Red.) klausė: „Ar viskas tau yra gerai? Vakar turėjau tau į šalmą bateliu pataikyti.“
Tačiau mano komandos draugui Jackui Baueriui viskas baigėsi daug prasčiau. Jis griuvinėjo kiekvieną dieną, kol galiausiai susilaužė dubens kaulą.
Dabar vargšas šešias savaites privalės vaikščioti su ramentais, po to ilgai negalės važiuoti dviračiu, todėl sezonas jam jau baigtas.
Dar 5-ajame etape važiavome nuokalne, atrodė – visai geras kelias. Bet pravažiavus tiltą per upelį jis staiga susiaurėjo.
Kai kelias yra šalia vandens, jis dažnai dar būna apaugęs sąmanomis. O jeigu dar ir koks traktorius pravažiuoja su tepalais, kelias tampa ypač slidus.
Tą dieną lynojo, buvo drėgnas oras, todėl nenuostabu, kad visi pradėjo griuvinėti.
Kelias buvo toks slidus, kad vos paspaudęs stabdžius pradedi griūti. Ten išsitiesęs iš skausmo šaukė ir „Cofidis“ lyderis, ir Jackas parkrito.
Ir aš griuvau tą pačią dieną, bet kiek vėliau, kai Jacką jau buvo išvežę į ligoninę. Per tą etapą penkiese iš devynių mūsų komandoje griuvome bent po kartą.
Bet man pasisekė – labai švelniai griuvau. Žaizdos net miegoti netrukdo.
– Kodėl dabar tiek daug griūčių?
– Dviračių sportas per pastaruosius metus pasikeitė. Visi lyderiai ture nori važiuoti saugiai. Užpernai vienas nugriuvo, pernai – kitas, todėl dabar niekas nenori rizikuoti.
Komandų vadovai puikiai žino kiekvieno etapo trasą. Visi važiuojame su racijomis, todėl nuolat sulaukiame įspėjimų, kad, pavyzdžiui, prie 93 km žymos bus pavojingi posūkiai ar kelias susiaurės, kai įvažiuosime į miestelį.
Kiekvienas direktorius tą patį kalba savo komandos dviratininkams. „Sky“, „Tinkoff-Saxo“, „Astana“, „Movistar“ – visi vienu metu pradeda lįsti į priekį, norėdami išvengti siauro ar bruko (akmenimis grįsto kelio – Red.).
Kas atsitinka? Užuot ramiai išsirikiavę, visi ima grūstis į vieną krūvą, link pavojingo taško lekia vis greičiau, o kai pagaliau pamato tą kliūtį, bando praleisti savo lyderį į priekį ir vienu metu ima stabdyti.
Tokiame chaose kas nors neišvengiamai turi griūti.
– Visi svarsto, ką reikėtų daryti, kad griūčių būtų mažiau. Koks būtų jūsų receptas?
– Kalbėjomės apie tai su ne vienu dviratininku iš kitų komandų.
Pirmiausia turėtų geriau sutarti visų komandų vadovai. Vienas su kitu kalbėtis turėtų ir komandų lyderiai. Jie gali sutarti, kad žūtbūt nelįs į priekį, kai artėja finišas, nes ypač daug griūčių būna prie finišo.
Tegul sprinteriai lenktyniauja finišuodami, bet lyderiai nelenda į priekį ir saugo save kalnams. Galėtų teisėjai pasakyti: lygumų etapuose likus 3 km iki finišo visi, kurie važiavo pagrindinėje grupėje, gaus tą patį laiką, nes dabar tie, kurie kovoja dėl vietų bendrojoje įskaitoje, priversti kautis iki galo.
Visi lyderiai lenda į priekį, nes kai artėja finišas, pagrindinė grupė dažniausiai suskyla. Lyderiai bijo prarasti 10 ar 20 sekundžių, todėl lekia kartu su visais.
Jeigu jie būtų ramūs prie 3 km žymos iki finišo, būtų saugiau ir visiems kitiems.
Bet ir patys dviratininkai ture galėtų važiuoti atsakingiau. Mažesnių komandų nariai ypač nori pasirodyti prieš kameras, todėl stengiasi lipti kitiems per galvą.
– Per pirmąją savaitę lygumose būtent jums teko daugiausia juodo darbo saugant komandos lyderius. Ar kalnų etapuose jau turėsite daugiau poilsio?
– Galvojau tą patį. Bet jau kai per laisvą dieną (liepos 13-ąją. – Red.) išvažiavome į treniruotę ir reikėjo pakilti į tokį mažą kalniuką, Jėzau, kaip buvo sunku.
Kalnuose gali tik kentėti. Bet iki to kalno lyderius vis tiek dar reikia privežti.
Visi stengiamės, kad dabar Danas Martinas būtų kuo geresnėje pozicijoje prieš pakylant į kalną, o po to pats kaip nors dar turi nusikrapštyti ir iki finišo.
Gerai, kad kartais galima nuo nugalėtojo atsilikti net 40 minučių. Bet kituose etapuose teks sutilpti ir į daug žiauresnį laiko limitą. Kartais 4000 m aukštyje turėsime tik 30 minučių. Ten tai bus reikalų.
– Ekspertai pripažino, kad 13-asis etapas šį penktadienį bus pats palankiausias jums šių metų lenktynėse. Ar galite nustebinti taip kaip pernai?
– Žiūrėsime. Ten bus 3–4 kategorijos kalnai. Lyg ir paranku man būtų. Bet neaišku, kaip atsilieps nuovargis po pirmosios savaitės ir kalnų.
Jeigu kojos gerai laikytų, toks profilis iš tiesų man tiktų. Bet kol kas jos kažkaip nenori manęs vežti ir nelabai leidžiasi kankinamos.
Vienaip ar kitaip, laukia sunkus etapas. Viskas priklausys nuo to, kaip tą dieną seksis.
– Kai pernai laimėjote 19-ąjį etapą, jums idealiai padėjo kiti „Garmin“ dviratininkai. Ar dabar galite iš anksto paprašyti komandos pagalbos?
– Turiu tokią teisę. Bet būtų gerai, kad prieš prašydamas turėtum jeigu ne 100, tai bent 60–80 procentų tikimybės laimėti.
O dabar labai daug kas priklauso nuo įvairiausių aplinkybių. Kadangi kalnai nėra dideli, o visi lyderiai galbūt nenorės vytis, gali būti, kad nuo pagrindinės grupės pabėgs didelė grupė – apie 20 žmonių. Svarbu, kaip kitos komandos tuomet elgsis.
Nesu toks rimtas sprinteris kaip Peteris Saganas („Tinkoff-Saxo“ komandos dviratininkas iš Slovakijos. – Red.). Šiame etape pagrindinis favoritas bus slovakas, kuris kupinas ambicijų pagaliau ture laimėti.
Jeigu jis sugalvos jungtis prie bėglių, visi planai gali apvirsti aukštyn kojom. P.Saganas dabar vilki žalius marškinėlius (pirmauja geriausio „Tour de France“ sprinterio įskaitoje. – Red.), todėl tiesioginiai jo konkurentai – A.Greipelis ir kiti sprinteriai – taip pat privalės atitinkamai reaguoti.
Kova dėl žaliųjų marškinėlių ture labai atkakli, todėl nė vienas šiame etape nenorės paleisti savo varžovo. Visi sprinteriai gali važiuoti iki pat galo – kas pabėgs iš tos grupės ar finišuos, tas gali ir laimėti.
Bus kova kaip žaidžiant šachmatais.
– Ar jau numatėte visus savo ėjimus į priekį?
– Aišku, jeigu pasitaiko galimybė, visuomet reikia bandyti.
Bet reali padėtis nuo norų dažnai labai skiriasi. Visuomet pirmiausia reikia tinkamai įvertinti situaciją.
Jeigu A.Greipelis taip pat sumanytų bėgti iš pagrindinės grupės ir truputį nuvargtų, o iki finišo atvažiuotų didelė bėglių grupė, galbūt pavyktų rasti progą atakuoti.
Pirmiausia mėginsime pakliūti tarp bėglių, jeigu susidarys bent 10–15 žmonių grupė. Antras dalykas – iš ten tinkamu metu vėl spurtuoti.
Bet iki tol turi viską taip suorganizuoti, kaip šachmatų partijoje. Kuris pirmasis čia padarys klaidą, tas pralaimės.
„Tour de France“
12-asis etapas. Lanmezanas– Beilio plynaukštė. 195 km. 1. J.Rodriguezas (Ispanija, „Katiuša“) – 5 val. 40 min. 14 sek., 2. J.Fuglsangas (Danija, „Astana“) – atsiliko 1 min. 12 sek., 3. R.Bardet (Prancūzija, AGR2) – 1 min. 49 sek., 173. R.Navardauskas („Cannondale-Garmin“) – 36 min. 54 sek.
Bendroji įskaita. 1. C.Froome’as (Didžioji Britanija, „Sky“) – 46 val. 50 min. 32 sek., 2. T.Van Garderenas (JAV, BMC) – atsilieka 2 min. 52 sek., 3. N.Quintana (Kolumbija, „Movistar“) – 3 min. 9 sek., 6. A.Contadoras (Ispanija, „Tinkoff-Saxo“) – 4 min. 4 sek., 9. V.Nibali (Italija, „Astana“) – 7 min. 47 sek., 18. A.Talansky (JAV, „Cannondale-Garmin“) – 19 min. 32 sek., ... 135. R.Navardauskas – 1 val. 48 min. 53 sek.
