P.Raktevičius dirba viename sostinės sporto klube, kur žmones supažindina ne tik su sveika gyvensena ir sportu, bet ir meditacija.
28-erių metų atletas ne kartą garsino ir Lietuvos vardą – jo sportinės karjeros laimėjimų sąraše puikuojasi čempiono laurai Europos čempionate ir prestižinėse „Arnold Classic“ varžybose „Men’s Physique“ iki 170 cm ūgio kategorijoje.
Beveik visą savo gyvenimą sportui pašventęs P.Ratkevičius treniruoklių salėje pluša septyniolika metų – pradžioje dalyvavo jėgos varžybose, o vėliau apsistojo ties lengvuoju kultūrizmu.
– Esate bandęs futbolą, mėgstate kitas sporto šakas. Kodėl nusprendėte vis dėl to gyvenimą susieti su lengvuoju kultūrizmus?, - „Sostinė“ paklausė P.Ratkevičiaus.
– Džiaugiuosi aplinkybėmis, kurioms susiklosčius pasukau į sporto salę. Būdamas 11-os lankiau futbolo mokyklą ir tuo metu susilaužiau ranką. Laukiau, kol ji užgis, o vėliau neskubėjau grįžti. Tuo metu mano mama ir brolis lankėsi treniruoklių salėje, o jų rezultatai mane sudomino.
Buvau labai žemas ir lieknas – pirmą kartą apsilankęs treniruoklių salėje svėriau 32 kg. Tvirtesnis ir atletiškesnis kūnas labai motyvavo. Šis sportas užkabino taip, jog jau 17 metų sportuoju be ilgesnių pertraukų. Pats procesas, treniruotės yra begalinis malonumas man.
Daugelis sako, kad tam reikia daug valios ir pastangų. Dėl pastangų – pilnai sutinku, norint rezultatų reikia įdėti darbo. Dėl valios – jos reikia tiems, kuriems treniruoklių salė nėra smagus užsiėmimas, o einama dėl noro būti sveikesniems ar geriau atrodyti.
Vertinant bendrai sutinku, kad svorių kilnojimas nėra pats įdomiausias sportas, čia nėra azarto, kaip tenise arba krepšinyje, tad sportuojantį labiausiai motyvuoja rezultatas – geresnė savijauta ir geresnis vaizdas veidrodyje.
Dėl geresnės savijautos – yra daug sporto šakų, kuriomis užsiimdamas ją gerinsite, gal netgi geriau nei sporto klube, tačiau darbas treniruoklių salėje vienareikšmiškai yra sportas numeris vienas, kai kalbame apie išvaizdos tobulinimą.
– Su kokiomis visuomenės nuostatomis susiduriate?
– Gyvai neteko susidurti su mano išvaizdą neigiamai vertinančiais, nors komentarų, kad atrodau prastai, internete esu skaitęs ne vieną. Pats taip nemanau. Atrodau taip, kaip ir norėčiau atrodyti. Žinoma, nuolat dalyvaujant varžybose puikiai pats matai ko trūksta ir ką reikia gerinti.
Su profesionaliu sportu nesusidūrusiems žmonėms tai atrodo mistika, nes anot daugelio, atrodai gerai, ir sportuoti jau pakaks – galima užsiimti tik sportinės formos palaikymu. Pasakysiu paprastai – kuomet esi aukštame lygyje ir nusprendi, jog gali tik palaikyti formą, po truputėlį keliauji žemyn.
Neužsiimantys šiuo sportu žmonės dažniausiai teigiamai žiūri į „Men's physique“ kategoriją. Šie sportininkai susilaukia daugiausia dėmesio, nes didžioji masė sportuojančių ar planuojančių tai daryti vaikinų nori į juos lygiuotis bei atrodyti taip, kaip jie.
– Kodėl pats pasirinkote būtent šią kategoriją?
– Ji labiausiai atitinka mano sampratą apie proporcingai išvystytą kūną. Puikiai ištreniruotas, atletiškas, saikingai raumenų turintis, lankstus bei stiprus kūnas. Lankstumo bei jėgos varžybose niekas nematuoja, tačiau pats tai akcentuoju sportuodamas.
Yra vienas minusas – tai kojų raumenų nedemonstravimas varžybose, kas daugelio atletų neskatina jų treniruoti taip pat stipriai, kaip ir viršutinės dalies. Pats dėl to problemos neturiu, kojų diena man yra pati mėgstamiausia.
– Ši kategorija vis labiau populiarėja pasaulyje, tačiau Lietuvoje susilaukia įvairių vertinimų. Vienos federacijos vadovas net pareiškė, kad šiems sportininkams – ne vieta kultūrizmo scenoje. Kaip vertini tokius pasisakymus?
– Kiekvienas sportininkas, treneris ar federacijos vadovas turi savo nuomonę kiekvienos kategorijos klausimu. Jei jam ši kategorija nėra priimtina, tegu savo federacijoje jos neįsileidžia, ir tiek. Nematau tame jokios problemos. Pats dalyvauju tik pačios stipriausios federacijos IFBB varžybose, kurioje ir yra men's physique kategorija, tad man ši nuomonė tiesiog yra neaktuali.
– Ar įmanoma šios kategorijos varžybose sėkmingai dalyvauti nenaudojant draudžiamų preparatų?
– Taip, įmanoma, ir pats esu to pavyzdys. Niekada nesu naudojęs anabolinių steroidų ir vartoti neplanuoju. Visko galima pasiekti sporto, mitybos bei maisto papildų dėka, aišku, tai užtrunka daug ilgiau. Aš pats naudoju saugius bei natūralius papildus „Frey Nutrition“. Pasaulio čempionate Kanadoje buvau atrinktas dopingo kontrolei. Dėl to visiškai nepergyvenau, nes esu švarus.
– Didžiausia problema turbūt yra ta, kad daugelis aukštų rezultatų nori pasiekti po vienerių ar dviejų metų sporto. Kiek jums prireikė laiko, kol atėjo pirmoji sėkmė?
– Žinoma, visi rezultatų norisi pasiekti greitai. Taip buvo, yra ir bus. Vieni progresuoja greičiau, kiti lėčiau. Tai priklauso ne tik nuo subalansuotų treniruočių, mitybos bei sporto, tačiau daug lemia ir genetinis veiksnys, kiekvieno individualus polinkis į progresą. Lengvojo kultūrizmo varžybose pradėjau dalyvauti 2007 m., o pirmoji pergalė buvo po dvejų metų, kai laimėjau Šiauliuose rengiamą „Saulės taurę“. Tuo metu jau sportavau 11 metų sporto salėje.
– Kiek linksmesnis klausimas – vaikinų ar merginų dėmesio susilaukiate daugiau?
– Sulaukiu nemažai abiejų lyčių dėmesio. Kadangi šis sportas pastaruosius pora metų stipriai populiarėja, normalu, kad pasiekę sportininkai yra vis labiau ir atpažįstami.
– Kiek pastangų reikalauja toks kūnas, kurį demonstruojate jau užlipęs ant scenos?
– Pastangų reikia įdėti labai daug norint pasiekti varžybinę formą. Mūsų sporte būti formoje – tai reiškia būti formoje dieną ar dvi. Pritaikius tam tikrus mums sportininkams žinomus metodus galime vėl būti formoje maždaug po savaitės.
Pats stengiuosi sudalyvauti vienose varžybose per sezoną, tačiau yra tokių, kurie tai daro 8 savaitgalius iš eilės. Tai labai vargina, nes organizmas yra išsekintas, riebalų atsargos yra minimalios. Liaudiškai tariant, gyventi varžybų periodu nesinori, nes neturi jėgų – dieta labai griežta, o treniruotis reikia du kartus per dieną ir stipriau nei bet kada ankščiau, nes konkurentai nesnaudžia, o paskutinės treniruotės lemia daug.
Asmeniškai man smagiausias pasiruošimo periodas yra tada, kuomet lieka mėnuo iki varžybų. Maisto pakanka, treniruočių bei mitybos režimas yra puikus, forma gerėja. Kol smegenims netrūksta angliavandenių, viskas yra puiku.
Po varžybų pora savaičių save palepinu maistu bei ilsiuosi nuo sporto. Tada vėl grįžtu į normalų ritmą. Stengiuosi išlaikyti tokią formą, kad per porą mėnesių vėl galėčiau būti varžybiniame lygyje, tai yra apie 8 savaites nuo varžybų, arba maždaug 5-7 kg daugiau nei ant scenos.
– Esate tapęs Europos čempionu, svarbiausių turnyrų prizininku. Praėjusiame Europos čempionate likote septintas. Ko pritrūko šiais metais?
– Pats nustebau, nes savo forma likau patenkintas. Dėl rezultato nepergyvenu, būna visko. Kyla varžybų lygis, reikia daugiau stengtis.
– Politika – irgi svarbus žaidėjas vertinant sportininkus?
– Taip, čia ne metrai ir ne sekundės, tad objektyvumo nėra tiek, kaip bėgimo varžybose. Natūralu, kad ir kokiu objektyviu save laikytų teisėjas, jei ant scenos stovės jo šalies sportininkas, teisėjas jį matys geresniu, nei jis iš tikro yra. Ir taip yra visada. Visada sakau, kad jei nori laimėti, formą reikia padaryti tokią, kad net šališkiems teisėjams skirti antrą vietą būtų gėda. Tokia yra siekiamybė kiekvienose varžybose.
– Kaip pabėgate nuo rutinos, kaip apskritai sugebate išlikti motyvuotas toliau sportuoti, kruopščiai prisižiūrėti mitybą?
– Sporto salė – tai nėra vieta, į kurią einu ne tam, nes reikia. Tai vieta, kur noriu keliauti tik nubudęs kiekvieną rytą. Nuo mitybos, kaip ir nuo sporto, pabėgu, kuomet atostogauju, tuomet nesportuoju ir valgau ką noriu. Tai būna du-tris kartus per metus po savaitę. Grįžus namo labiausiai būnu pasiilgęs režimo, kuris man suteikia labai daug laimės.
