Bet nors pinigai – dideli, buriuotojai čia varžosi dėl garbės. Grynos, taurios it krislas garbės.
Svarbiausia – šlovė
Kai iš Lietuvos atvykę buriavimo entuziastai pirmadienį Geteborge (Švedija) laukė finišo liniją kertant „Team Brunel“ ekipos, kurioje yra ir lietuvis Rokas Milevičius, „Adu Dhabi“ atstovai buvo ramūs.
Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) remiama komanda jau buvo užsitikrinusi čempionų titulą. Ir nors jos buriuotojai ne tik ištvėrė devynių mėnesių pragarą, bet ir buvo pirmi, jie džiaugėsi ne pinigais, o trofėjumi.
Nuo 1973-ųjų vykstančių varžybų trofėjus – vienintelis pagrindinis prizas. Organizatoriai pinigų buriuotojams neskiria.
Tačiau nepaisant to, „Volvo Ocean Race“ – kiekvieno ambicingo buriuotojo sąraše.
„Yra trys buriuotojų viršūnės: olimpiada, „Volvo Ocean Race“ ir Amerikos taurė. Kol kas trūksta tik vieno“, – kalbėjo R.Milevičius.
Amerikos taurės varžybose biudžetai didesni kone 5 kartus.
Atlygiu nesitaško
„Volvo Ocean Race“ buriuotojai dažniausiai lygina su daug ištvermės reikalaujančiomis Dakaro ralio varžybomis. Su jomis galima lygintis ir dėl finansų – tik vienas kitas išskirtinio lygio sportininkas gali pasigirti geru atlyginimu.
Komandos atlyginimams skiria apie vieną milijoną eurų, bet tikrieji pinigai – lieka paslaptyje. Svarbiausi žmonės jachtoje – škiperis ir šturmanas. Jiems atitenka didžiausia dalis biudžeto, o kiti įgulos nariai – įprasti kareiviai.
Manoma, kad jie uždirba nuo 3 iki 5 tūkst. eurų per mėnesį. Žinoma, sumos labai priklauso nuo komandų. R.Milevičiaus atstovaujama „Team Brunel“ komanda turi vieną mažiausių biudžetų, o „Abu Dhabi“ sau gali leisti daugiau.
Kitaip tariant, „Volvo Ocean Race“ neturi tokių milijonus vieną po kito sukančių žvaigždžių, kaip futbolas ar „Formulės 1“ lenktynininkai.
Pinigai nuo šių metų reiškia mažiau. „Volvo Ocean Race“ pakeitė kai kurias taisykles, o tai leido sugrąžinti žmogiškąjį faktorių.
Bet iki šio etapo jūrų lenktynės nuėjo ilgą kelią, kuriame teko susiveržti diržus, kai pinigus skaičiuoti privertė smogusi ekonominė krizė.
Istorinė tradicija – naujame lygyje
Didžiausia iššūkį buriuotojams dar 1973 metais sugalvojo anglosaksai, nusprendę devynioliktojo amžiaus burlaivių kelią, kuriame kliperiai varžydavosi, kas greičiau pristatys krovinius, paversti sporto nuotykiu.
Net septynioliką jachtų turėjusi pirmoji regata vadinosi „Whitebread Round the World Race“ lenktynėmis, nes jas rėmė garsioji anglų alaus gamykla.
Dalyvauti šiose varžybose tapo kiekvieno ambicingo buriuotojo svajone.
1981-1982 metais regatoje dalyvavo net 29 jachtos. Augant prestižui augo ir varžybų kaina, o jachtų tobulėjimui ribų nebuvo.
Dar 1997 metais organizatoriams teko imtis rimtų permainų – komandos privalėjo naudoti tik „Whitebread 60“ modelio laivus, o jų skaičius buvo sumažintas iki dešimties jachtų.
2001 metais jūras į savo rankas perimti nutarė švedai. Automobilių „Volvo“ kompanija lenktynes įsigijo už 7 milijonus eurų, o tada investicijoms atriekė didžiulę pyrago dalį – 100 mln.
„Varžybos subrendo. „Whitebread“ lenktynės prasidėjo mėgėjiškai ir tai buvo daugiau nuotykiu, todėl natūralu, kad jos turėjo peraugti į kitą lygį. Kai „Volvo“ įsigijo lenktynes, įvyko lūžis. Varžybos tapo profesionalesnėmis. Nuotykiams vietos neliko. „Volvo Ocean Race“ tapo profesionalia sulčiaspaude“, – sakė vienas legendinės lietuvių jachtos „Ambersail“ kapitonas Simonas Steponavičius.
Prislėgė krizė
Sulig kiekvienais metais „Volvo Ocean Race“ varžybų spindesys tik didėjo, o biudžetai augo taip greitai, kaip Dakaro ralio, su kuriuo ir lyginamos jūrų lenktynės, automobiliai. Iš tiesų piniginės nebuvo valdomos, o nišų leisti pinigus – begalė. Viena sportui ekipos tuomet išleisdavo 25-30 milijonų eurų, nors lubų ir neturėjo.
„Visi laivai buvo labiau skirtingi ir daugiau lėmė pinigai. Dabar – jau kitaip“, – prisiminė S.Steponavičius.
Bet didieji pinigai iš sąskaitų į sąskaitas plaukė iki ekonominės krizės. Kai pastarojo smogė valstybėms, stipri banga laužė ir „Volvo Ocean Race“ komandų stiebus. Niekas nebegalėjo švaistyti pinigų į kairę ir dešinę ir netrukus sumažėjo komandų skaičius. Šiemet dalyvavo septynios komandos, kurioms pavyko surasti pakankamai rėmėjų. Šiuo metų „Volvo Ocean Race“ sporto komandos biudžetas siekia nuo 10 iki 15 milijonų eurų.
Tačiau šie pinigai – tik viena medalio pusė. Komandos daugybę lėšų skiria ir ne jachtoms. Lėšų reikalauja ir kranto komandos, kurios visuomet pasirengusios sutvarkyti – ir išvalyti, ir suremontuoti – jachtas, o šalia jų kompiuteriais kalena ir marketingo kariai. „Volvo“ kompanija puikiai išmokė komandas atidirbti rėmėjų pinigus.
Būtent vienas „Volvo“ atėjimo pokyčių – į komandą būtina įtraukti žurnalistą. Jis negali padėti buriuotojams, tačiau nuolat rašo tekstus, filmuoja interviu ir siunčia žiniasklaidai. Daugumą interviu buriuotojai daro savo kalba, tad R.Milevičius ne kartą gerbėjus supažindino su lietuviškais žodžiais.
Pokyčiai – į naudą
„Volvo Ocean Race“ vyksta kas trejus metus. 38 729 mylių (71 745 km) iššūkis senuoju devynioliktojo amžiaus maršrutu finišą pasiekė jau dvyliktąjį kartą. Kelionė aplink pasaulį buvo suskirstyta į devynis sustojimus, o kovos prasidėjo prieš devynis mėnesius Alikantėje.
Šis sezonas – išskirtinis, nes „Volvo“ žengė naują žingsnį lenktynių eroje.
Pirmą kartą ilgoje varžybų istorijoje visa flotilė plaukė vienodomis „Volvo 65“ jachtomis.
„Tai strategiškai geras ėjimas. Pirmiausia – jie sumažino komandų išlaidas. Ekipos dabar neišleidžia tiek daug savo laivams. Jie racionalizavo biudžetus. Tačiau svarbus ir dar vienas aspektas – sugrįžo žmogiškasis faktorius. Dabar vėl daugiau varžosi įgulos“, – pasakojo S.Steponavičius.
Iš dalies „Team Brunel“ ir pasinaudojo šiuo pakitimu. Pinigais su gigantėmis pasigalynėti negalinti Olandijos ekipa subūrė gerą komandą, kurios dėka ir džiaugėsi antrąja vieta.
„Volvo Ocean Race“ komandos įgulą sudaro aštuoni jūreiviai ir specialiai įdarbintas žurnalistas. Tik moterų komanda „SCA“ turi 11 narių įgulą. Toks sprendimas priimtas, siekiant išlyginti fizinės jėgos santykį.
