Jis visada mėgo greitį ir ekstremalius pojūčius. Buvo užsispyręs ir nepakluso nustatytoms normoms. Dėl svajonės metė studijas, kai buvo likę vos metai, o prisiminęs Norvegijoje patirtą nelaimę nenorėtų laiko atsukti atgal ir visko pakeisti.
Jo tikslas – sportas, svajonė – vežimėlių lenktynių rungtis parolimpinėse žaidynėse.
Metė mokslus dėl tatuiruočių
Mindaugas sportavo nuo vaikystės. Ilgą laiką lankė karatė treniruotes, o vėliau susidomėjo tarp jaunimo populiariu parkūru.
Šio ekstremalaus užsiėmimo tikslas – kuo greičiau patekti iš vienos vietos į kitą, kelyje pasitaikiusias kliūtis įveikiant savo fizinėmis galimybėmis. Įvairūs akrobatiniai triukai, gimnastikos elementai, salto – parkūro propaguotojų kasdienybė.
Greta ekstremalių pomėgių metus vaikinas dirbo tatuiruočių meistru. Dėl šios veiklos jis antrame kurse metė grafikos dizaino studijas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Ir niekada dėl to nesigailėjo.
„Supratau, kad tęsti studijas būtų laiko gaišimas. Nusprendžiau geriau daryti tai, ką noriu. Ir dariau metus. Kol sulūžau“, – prisiminė M.Baltuška.
Atsipeikėjo per vėlai
2013-ųjų pavasarį vaikinas išvyko savaitei pas bičiulius į Norvegiją. Ten, sulaukęs pasiūlymo išbandyti ekstremalų pamėgtą salę, Mindaugas nedvejojo.
„Kai važiavome ten, turėjau nuojautą. Ir bičiuliui sakiau: bus labai gerai arba labai blogai“, – prisiminė jis.
Salė vaikinui patiko, o vienas po kito atliekami salto dar labiau skatino azartą. Galiausiai ekstremalas išsiblaškė.
„Čia svarbiausia saugumas. Susikaupimas, fizinės ypatybės, kūno kontrolė, veiksmo žinojimas – dalykai, kurių reikia norint saugiai atlikti veiksmą. Yra toks jausmas – baimė, kurio mes nevaldome, nes jis atsiranda dėl nepasitikėjimo savo jėgomis, bet be jo užsimuštume. Yra toks posakis: jei bijai – nedaryk, jei darai – nebijok.
Mano atveju buvo baisiai smagu, tad aš išsiblaškiau. Esu iš prigimties karšto būdo, buvau labai įsijautęs, nežinau, apie ką galvojau, kai šokau, bet tik ore šovė mintis – gal kitaip reikėjo daryti. Užsigalvojau. Kai atsipeikėjau, jau buvo per vėlu. Tuomet tik trakšt ir suskaudo kaklą“, – pasakojo M.Baltuška.
Gaila marškinėlių
Prisiminęs nelaimę vaikinas nepostringauja apie tai, kad dabar viską darytų kitaip, kad į salę neitų ar nevažiuotų į Norvegiją. Jam tik gaila ten paliktų mėgstamų marškinėlių ir mamos.
„Kai sulūžau, buvo sunku kvėpuoti ir kalbėti. Tuomet tik prašiau, kad nieko nesakytų mamai, norėjau pats vėliau jai paskambinti ir papasakoti. Bet, žinoma, mama atvažiavo po kelių dienų.
Tuomet pasidarė liūdna ir gėda prieš ją. Tuo metu šeimai buvo sunkoka, o aš mamą dar labiau apkroviau. Tačiau nesulaukiau nė vieno priekaišto, tik palaikymo“, – pasakojo vaikinas.
Norvegijos ligoninėje jis praleido dešimt dienų. Sunkiausios buvo pirmosios.
„Lūžau trečiadienį, o išskristi turėjau sekmadienį. Ta diena ir buvo sunkiausia, nes turėjau tiek planų. Buvau suplanavęs Vingio parke pasivažinėti riedučiais ir panašiai. Tiesiog žiūrėjau į laikrodį ir galvojau, ką tuo metu turėjau daryti.
Tuomet buvo savęs gaila, kad esu toks, o turėjo būti kitaip. Bet pirmadienį įvyko lūžis“, – sakė Mindaugas.
Kitaip, bet ne blogai
„Supratau, kad nebebus, kaip buvo, bet tai nereiškia, kad bus blogai. Tiesiog bus kitaip“, – optimizmą po nelaimės prisiminė vaikinas.
Jis moko nevertinti situacijos skubotai. Sako, ir savo atveju viską juodai piešė tik pirmosiomis dienomis. Ir nors jam dabar ilgiau užtrunka įlipti į automobilį, ne visada pavyksta atidaryti stiklainį, dar nebandė žaisti mėgstamo boulingo, bet pažanga, kurią padarė, – didžiulė.
„Po nelaimės, kai dar buvau Norvegijoje, draugas prie staliuko priklijavo telefoną, kad galėčiau parašyti žinutę. Vieną žodį rašydavau kelis kartus, nes kairės rankos negalėjau pakelti, o dešinė ranka buvo silpna, greitai pavargdavo.
Po pirminės reabilitacijos, kai grįžau namo, jau galėjau savarankiškai persiversti į lovą ir persirengti marškinėlius, išsivalyti dantis, pavalgyti. Dar lygiai prieš metus negalėjau pats užpakalio nusivalyti.
O dabar iš buitinių dalykų pasidarau viską. Tik kartais stiklainius sunku atsukti. Darau viską, kas man patinka. Negaliu žaisti boulingo, nors nebandžiau dar. Bet ir nenoriu, nemanau, kad man būtų patogu“, – pasakojo vaikinas.
Svajoja apie žaidynes
Jau metus jis gyvena Palangoje, sanatorijoje dalyvauja profesinės reabilitacijos programoje. Jos tikslas – padėti neįgaliesiems atkurti darbingumą, didinti profesinę kompetenciją ir integraciją į darbo rinką.
Nuo rudens jis ketina pradėti mokslus Lietuvos sporto universitete Kaune. Vaikinas nori įgyti treniravimo sistemų specialybę, o mėgtą piešimą paliko laisvalaikiui.
„Piešiu, ranka dar veikia. Štai dariau broliui kelias tatuiruotes, bet ateities su tuo nesieju, nes pirštai dirba nebe taip, kaip norėčiau. Būtų neprotinga galvoti, kad galima iš to gyventi“, – svarstė vaikinas.
Šiuo metu visą savo laiką, didžiąją dienos dalį ir ateitį jis atiduoda sportui. Viltis dalyvauti parolimpinėse žaidynėse skatina dar optimistiškiau žvelgti į pasaulį.
„Iš pradžių viskas atrodė labai blogai, labai sunku, atrodė, kad niekas nepavyks. Tačiau dabar galvoju kitaip. Dar prieš nelaimę neturėjau jokių galimybių taip sportuoti ir tiek pamatyti. O dabar su savo negalia ir fizinėmis galimybėmis aš galiu pasiekti labai daug.
Apsukti ratą olimpiniame stadione, kad ir su vežimėliu, ne ant kojų, yra kažkas pasakiška. Todėl sakyti, kad tas įvykis mano gyvenime padarė kažką labai bloga, net liežuvis neapsiverstų. Be to, kad nejuda kojos, viskas yra labai gerai“, – tikino M.Baltuška.
Pasirinko vežimėlių lenktynes
Jaunas vyras nemėgsta tuščių kalbų. Nusprendęs siekti sporto aukštumų, jis nuvyko į Šiaulius, kur dirba šalies parolimpinės lengvosios atletikos rinktinės treneris Deimantas Jusys.
Ten išbandė disko metimo ir rutulio stūmimo rungtis. Sekėsi neblogai. Nesitreniravęs 1 kg diską jis nusviedė 7 metrus. Parolimpinis B normatyvas metant 750 g diską yra 10 metrų, o A normatyvas – 12 metrų.
Tačiau šios rungtys vaikino nesužavėjo. Todėl jis, gavęs pasiūlymą keltis į Šiaulius ir mokytis šio miesto universitete, sudvejojo.
„Manau, padirbėjęs B normatyvą gana nesunkiai galėčiau pasiekti. Bet man sėdėti ir mėtyti diską nelabai norėtųsi“, – sakė M.Baltuška.
Greitį ir ekstremalius pojūčius mėgęs Mindaugas pasirinko vežimėlių lenktynių rungtį, o pagalbos kreipėsi į žinomą lengvaatlečių trenerį Aleksą Stanislovaitį, su kuriuo nuo rudens dirbs Kaune.
Vaikinas dalyvaus 400 m distancijos lenktynėse, o spalį jau tikisi patekti į pasaulio čempionatą Australijoje. Planetos pirmenybių A normatyvas yra 1 min. 02 sek., o B – 1 min. 04 sek.
Tikisi paramos
Kad išsipildytų svajonė, vaikinui reikės įdėti daug darbo. To jis nebijo ir jau nekantrauja pradėti. Čia liko vienintelė kliūtis – vežimėlis.
Dar prieš mėnesį jis tikino save ir aplinkinius, kad specialų lenktynėms reikalingą vežimėlį tikrai įsigis. Dabar vaikinas džiaugiasi – paruoštas beveik naujas vežimėlis gegužės pabaigoje jo lauks Šveicarijoje.
Vežimėlis į Europą bus atvežtas iš Kanados ir, be kelionės išlaidų, kainuos 500 Kanados dolerių. Šiuo metu vaikinas ieško rėmėjų, galinčių padėti padengti šias išlaidas.
Mindaugas nori, kad kartu vyktų ir brolis, vienam dar nedrąsu. „Dėl visa pikta, jei reikėtų pagalbos, noriu, kad jis būtų šalia. Tai bus pirma tokia kelionė po traumos“, – kalbėjo Mindaugas.
Jei jam pavyktų patekti į parolimpines žaidynes, jis būtų pirmasis lietuvis, dalyvaujantis vežimėlių lenktynių rungtyje.
