Lietuvos dviratininkai greiti ir mindami pedalus, ir keisdami vadovus.
53 dienas – tiek laiko V.Matijošaitis oficialiai vadovavo LDSF, padėjęs dviratininkams pasiekti bene trumpiausios vadovo kadencijos rekordą.
57 metų verslininkas, „Vičiūnų“ grupės įkūrėjas ir savininkas, buvo išrinktas LDSF prezidentu vasario 13 dieną.
Tiesioginių merų rinkimų antrajame ture kovo 15 dieną jis buvo išrinktas Kauno miesto meru ir pasitraukė iš posto, nes negali derinti šių dvejų pareigų.
„Vasario mėnesį į Kauno mero postą buvo 15 kandidatų ir aš buvau vienas iš jų, – „Lietuvos rytui“ sakė V.Matijošaitis. – Jūs turbūt irgi tada nebuvote aiškiaregė, kuri pasakytų, kad V.Matijošaitį išrinks į Kauno miesto merus.
Gaila tų pareigų (LDSF prezidento. – Red.), bet ką darysi – įstatymai yra tokie, todėl išeinu.“
LDSF prezidento pareigose V.Matijošaitis buvo pakeitęs 46 metų verslininką Žydrūną
Stankevičių, kuris federacijai vadovavo tik dvejus metus ir pats pritarė garsaus verslininko kandidatūrai.
Su V.Matijošaičio vardu dviratininkai siejo dideles finansinės gerovės viltis, nes sporto šaka – viena brangesnių, o pastaruoju metu pasiekimai nedžiugino, todėl ir valstybė parama mažėjo.
„Mums buvo džiugu, kad jis sutiko ateiti į federaciją, – „Lietuvos rytui“ buvęs LDSF viceprezidentas dukart olimpinis čempionas Gintautas Umaras. – Bet dabar gaila, kad jis taip greitai pasitraukė.
Bet aš puikiai suprantu, kad jis užsiėmęs žmogus, kartais pasitaiko, kad mes ne viską įvertiname. Geriau dirbti nevaidinant, kad dirbi, o dirbti realų darbą.“
– Kodėl norėjote, kad federacijai vadovautų V.Matijošaitis? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Umaro.
– LDSF vadovybė, išrinkta 2013 metų pradžioje, manė, kad į federaciją reikėtų atvesti žmogų, kuris skirtų daugiau lėšų dviračių sporto plėtrai ir veiklai.
Tokia buvo pradinė mintis ir ji buvo įgyvendinta, kai buvo gautas V.Matijošaičio sutikimas. Jis sutiko kandidatuoti ir tuomet mes visi, kas dirbome porą metų, pasitraukėme iš postų, kad jam atsirastų pasirinkimo erdvė.
Reikia pripažinti, kad išgyvename sunkų laikotarpį sportine prasme. Mūsų jaunimo ugdymas yra gerokai sulėtėjęs.
Žinoma, treneriai užaugina vieną kitą perliuką, tokį kaip Ramūnas Navardauskas, Simona Krupeckaitė, yra keletas jaunuolių sprinto varžybose.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad pagrindai yra netvirti ir reikia įdėti labai daug darbo.
Visada maniau, kad būtų gerai, jei daugiau privačių lėšų į sportą ateitų. Šiuo požiūriu V.Matijošaičio kandidatūra atrodė labai rimtas žingsnis pradedant įgyvendinti tuos tikslus.
- Kodėl būtent V.Matijošaitį kvietėte?
– Kaip ir visur, asmeninės pažintys nulėmė. Žinoma, jis pats nesiprašė į šias pareigas.
Bet juk tada jau žinojote, kad jis yra kandidatas į Kauno merus? Negi negalėjote išsiaiškinti, ar jis galės derinti pareigas arba palaukti?
Aš galiu atsakyti tik už save. Jeigu aš kur nors siūlau savo kandidatūrą, tai žinau, kad galėsiu vykdyti tas pareigas.
Kita vertus, aš pats balsavau už tą kandidatūrą ir nekėliau tokio klausimo, nes manau, kad tai yra kandidato pareiga – išsiaiškinti, ar tai neskirstų su kokiais nors interesais.
Ir jeigu V.Matijošaitis sakė „taip, aš sutinku būti prezidentu“, man to žodžio pakanka.
- Ką per tas nepilnus du mėnesius nuveikė naujasis LDSF prezidentas?
– Apie tai, ką veikia federacija, galbūt daugiau gali pasakyti treneriai.
Aš manau, kad nei 100, nei 200 dienų gali nepakakti, kad galėtume pasakyti, ką žmogus nuveikė, arba kad visai nieko nenuveikė. Tai yra tikrai per mažas laikas vertinimams.
Federacija turi dirbti savo darbus, klubai – savo, treneriai – savo.
Negalime pasirinkti ko nors vieno ir prikalti prie kryžiaus, taip paslėpdami savo neveiklumą. Mes visi turime dirbti.
