„Jei šokėjams būtų galima mokėti ne 500 litų, o dukart ar triskart daugiau, galbūt būtų pasilikę ansamblyje“, - spėjo O.S.Idzelevičienė, kurios vadovaujamas kolektyvas aštuoniskart pasaulio ir aštuoniskart Europos čempionais.
Kalbėdama apie „Žuvėdrą“, ji negali sulaikyti ašarų: „Visą gyvenimą atidaviau ansambliui. Jis liks kaip istorija, kaip legenda.“
– Ansamblio veikla nutrūko pernai. Tai įvyko labai tyliai, tiesa? - lrytas.lt paklausė O.S.Idzelevičienės.
– O ką mes turėjome padaryti? Viena Klaipėdos dienraštis rašė: „Žuvėdra“ byra. Byra tai byra. O ką daryti? Žmonių nėra, nėra su kuo dirbti? Įstoja vienas, du žmonės, o kas įstoja, studijuoja pagal individualų planą, šoka individualius sportinius šokius.
Pas mane pačią treniruojasi septynios poros jaunimo – devintokai, dešimtokai, vienuoliktokai. Jie neina į ansamblį, nenori, siekia karjeros individualiame sporte.
Lietuvoje šis žanras tarp sportininkų niekada nebuvo populiarus. Vokietijoje, Čekijoje šis sportas populiarus, bet ir ten mažėja dėl objektyvių sąlygų – sunku išlaikyti jaunimą ir lėšų trūksta.
Kai kurie studentai net ir norėdami po ketverių metų studijų nėra pajėgūs į ansamblį prisijungti.
– Kas remdavo ansamblio veiklą?
– Miestas skirdavo pinigų kasmet, taip pat Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas. Olimpiniais metais nieko negaudavome.
Paremdavo „Švyturys“, paskutiniu metu parėmė „Mažeikių nafta“.
Šiemet, kai nebedalyvavome čempionatuose, atsisakiau pinigų. Paskui dar pasodins į cypę, kad švaistau pinigus.
– Kada supratote, kad viskas baigta?
– Problema atsirado pabaigoje, kai šokėjai subrendo, baigė Klaipėdos universitetą, sportinių šokių katedrą. Jiems reikėjo pradėti dirbti, kurti savo klubus – reikėjo užsidirbti. Ansamblio repeticijos vykdavo kiekvieną vakarą. Jie nebeturėjo laiko jose dalyvauti.
Jei šokėjams būtų galima mokėti ne 500 litų, o dukart ar triskart daugiau, galbūt būtų pasilikę. O dabar pažiūrėkite, kiek išvažiavo. Viena pora į Londoną, kita – į Airiją, dar viena - į Kauną. Yra šokėjų Amerikoje. Žmonėms reikia išgyventi, jų netenkina, kad dirbdami kito klube, būdami asistentais, jie gauna kelis šimtus litų.
Kita problema – mažėja studentų. Šiemet antrame kurse yra du šokėjai, kurie šoka kitame klube. Jie neina į ansamblį, nes priklauso kitam klubui.
– Ką jums reiškia „Žuvėdra“ ir tai, kad ansamblio nebėra?
– Man sunku apie tai kalbėti. Jau vakar žliumbiau, šįryt - dar kartą... Man yra skaudu, nes žinau, kad niekada nebebus to.
Buvo kitas gyvenimas. Žinau, kad nebebus taip, kaip buvo.
Iki pirmo medalio kopėme septynerius metus. Buvo paėmęs sportinis azartas. Dabar su naujais žmonėmis reikėtų dirbti tiek pat. Tie, kurie įstoja į pirmą kursą, nepanašūs į šokėjus. Be to, neužtenka šokti, reikia valios ir gebėjimo padaryti tai, kuo garsėjo „Žuvėdra“ - sinchroniškumu ir judesiais.
– Kuo užsiimate iširus „Žuvėdrai“?
– Dirbu su jaunimu, su vaikais. Mūsų klubui – 50 metų, toliau mokome jaunimą šokti.
Klaipėdoje yra keturios merginos ir keturi vyrai iš šokusiųjų, susirinkome pasikalbėti apie 25-erių metų ansamblio jubiliejų – gal pavyks jį surengti.
