Sporto sistemą pakeitusi sostinė nuo rugsėjo 1-osios turi tik keturias sporto mokyklas.
„Viskas vyksta pagal planą. Nesklandumų turėjome reorganizacijos metu, tačiau dabar jau viskas gerai“, – sakė Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas.
Jis buvo atsakingas už Vilniaus miesto sporto sistemos pokyčius, kuriais siekiama efektyviau panaudoti turimas lėšas.
Lengviau bus kitąmet
Sprendimas sujungti mokyklas leido Vilniaus sportui sutaupyti 1,6 milijono litų. Tiesa, šiemet apie atliekamus pinigus galvoti dar nereikėtų.
„Buvo atleista darbuotojų, sumokėtos išeitinės kompensacijos, todėl turėjome papildomų išlaidų. Bet jos – vienkartinės“, – sakė R.Vaiginas.
Pasak jo, projekto rezultatai paaiškės jau kitais metais, kai bus galima paskirstyti sutaupytus pinigus. Jis labiausiai džiaugėsi, kad lėšos nebus grąžinamos į miesto biudžetą, o liks sostinės sportui.
„Treniruočių sąlygoms gerinti, treneriams tobulintis, inventoriui įsigyti“, – kam bus skiriama sutaupyti 1,6 mln. litų, kalbėjo R.Vaiginas.
27 mln. litų – kaip tik
Vilniaus miesto savivaldybėje sportą kuruojantis R.Vaiginas tikino, kad sistemos reorganizavimas – jau vienas įvartis, tačiau ne ką menkesnė užduotis – išlaikyti turimas lėšas, nes joms sumažėjus gali tekti susidurti su naujomis problemomis.
„Taryba kasmet sprendžia, kiek skirti pinigų sportui. Reikėtų, kad jis liktų toks pat, koks yra. Svarbiausia – jog nemažėtų“, – sakė R.Vaiginas.
2011 metais Vilniaus miestas sportui skirdavo apie 21 milijoną litų. Iki šių metų suma padidėjo iki 26–27 mln. litų.
„Džiaugiuosi, kad taryba suprato, jog turime pasirūpinti vaikų sveikata ir užimtumu. Ši suma – realus mūsų poreikis, atsižvelgiant į mokyklų ir sporto bazių skaičių“, – sakė R.Vaiginas.
Sistema buvo pasenusi
Nors pasaulyje inovacijos keitė ritmą, Vilniaus sporto sistema stabčiojo vietoje nuo pat Nepriklausomybės atgavimo.
Sostinė ilgą laiką vadovavosi projektu, kuris buvo sukurtas dar 1990 metais ir neatitiko šių dienų standartų.
„Sistema buvo sustabarėjusi. Daugelyje mokyklų buvo išpūsti administraciniai valdymo aparatai. Jose trūko kontrolės, tvarkos, priežiūros“, – aiškino R.Vaiginas.
Jis pastebi, kad pokyčių poreikis buvo juntamas gerokai anksčiau, nei imtasi veiksmų.
„Dar nedirbau savivaldybėje, kai sklandė nuomonė, kad Vilniaus sportas neveiksnus, – sakė 2011 metais sostinės savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju tapęs R.Vaiginas. – Jau tada kalbėta, kad sistema – pasenusi.
Netgi Seime buvo svarstoma dėl reorganizacijos. Tuomet buvo kiti politikai, vėl užtruko. Kalbėta 5–6 metus.“
Akis badė valdininkai
Vienas didžiausių reorganizacijos tikslų buvo taupyti pinigus, kuriuos sporto vadovai visuomet randa kur išleisti. Akis badė ir gerokai per didelis kabinetuose sėdinčių valdininkų skaičius.
„Norėjome sumažinti biurokratinį aparatą ir valdymo išlaidas. Beveik visose mokyklose būdavo taip: yra direktorius, vienas ar du pavaduotojai, metodininkai, vadybininkai.
Tą aparatą sudarydavo 5–7 žmonės. Bet kai pasigilini, visas realus darbas atliekamas sporto salėse, – sakė R.Vaiginas. – Visą krūvį veža treneriai su auklėtiniais, todėl kyla klausimas, ką kabinetuose veikdavo tiek žmonių?
Norėjome užtikrinti, kad savivaldybės lėšos patektų būtent sportininkams – bazėms gerinti, inventoriui pirkti, o ne valdininkams.“
Atsiradus Vilniaus miesto sporto centrui turi pagerėti ir mokyklų darbo kokybė. Pasak R.Vaigino, dabar vadovai turi puikią galimybę stebėti treniruotes ir rūpintis sąlygomis.
„Šešias sporto mokyklas sujungėme į Vilniaus miesto sporto centrą. Padarėme taip, kad dabar sporto centre yra apie 30 sporto šakų.
Jos visos matomos, nes jas prižiūri būtent Sporto centro vadovai. Jų skaičius nedidelis ir jie atsakingi už kiekvieną sporto šaką. Kiekvieną dieną jie mato, kaip vyksta darbas“, – pasakojo R.Vaiginas.
Kaišiojo pagalius į ratus
Pertvarkant Vilniaus sporto mokyklas nebuvo atleista nė vieno trenerio. Pokyčių taikiklyje atsidūrė tik administracijos darbuotojai.
Tai neapsiėjo be skandalų. Kurį laiką net skambėjo kalbos apie Vilniaus sporto naikinimą, tačiau R.Vaiginas džiaugiasi, kad pavyko greitai įveikti visus sudarytus barjerus.
„Logiška, kad atsirado senų darbuotojų pasipriešinimas, nes kilo baimė dėl darbo vietų. Tai buvo pagrindinis pasipriešinimas, – sakė R.Vaiginas. – Skųstasi ir žiniasklaidai, ir politikams.
Kai kurių sporto šakų atstovai kreipėsi į Seimą, Prezidentūrą tvirtindami, kad užsiimame griovimu. Ne visi girdėdavo mus, bet aiškiai nurodėme, kad sistema per sena. Dabar neturime problemų.“
Estų varianto nepasirinko
Prieš imdamasi reorganizacijos Vilniaus savivaldybė kreipėsi dėl galimybių studijų ir gavo daugiau nei 100 lapų atsakymą. Jame buvo keli variantai.
Vienas jų orientuotas į mokinio krepšelius, tačiau R.Vaiginas mano, kad tam sostinė dar nepasirengusi.
„Nepribrendome iki to, kad galėtume krepšelių principu remti vaikų ugdymą sporto mokyklose ir klubuose.
Kodėl? Nėra sukurta kontrolės mechanizmo, o mes nenorime estų varianto, kai po kelerių metų situacija tapo nekontroliuojama, – mokyklos medžiojo vaikus dėl pinigų, o jie būdavo įrašomi į kelias mokyklas vienu metu“, – aiškino R.Vaiginas.
Galutinis sprendimas buvo priimtas po ilgų diskusijų ir su sporto vadovais, ir su politikais. Pagal įgyvendintos reformos planą sostinėje liko trys žaidimų sporto mokyklos.
Atskirai reikalus tvarkosi futbolas, krepšinis ir žaidimų sporto mokykla „Tauras“, vienijanti rankinį, tenisą, žolės riedulį, stalo tenisą, tinklinį, šachmatus. Kitos sporto mokyklos ir Vilniaus olimpinis sporto centras buvo sujungti į Vilniaus miesto sporto centrą.
