Po nepriklausomybės atkūrimo jis tik tris kartus lankėsi Lietuvoje, bet iki šiol žino daugiau V.Aleknos paslapčių už pačius lietuvius.
„Su Virgilijum niekuomet nebuvo jokių problemų. Mes su juo turėjom ne vieną vyrišką pokalbį“, – „Lietuvos rytui“ neslėpė A.Karotammas, lydėjęs visų laikų tituluočiausią Lietuvos sportininką į svarbiausias varžybas.
Prieš 25 metus buvęs ieties metimo treneris iš Talino ryžosi pradėti naują karjerą, o dabar priklauso įtakingiausių pasaulio lengvosios atletikos vadybininkų dešimtukui.
„Aivar Karatamm Management Ltd“ bendrovė šiuo metu globoja 30 aukščiausio lygio atletų iš Estijos, Rusijos, Ukrainos, Meksikos ir Bermudų salų.
Jai priklauso ir visi Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės lyderiai: ne tik aktyvią karjerą po šio sezono nusprendęs baigti V.Alekna, bet ir šuolininkai į aukštį Airinė Palšytė ir Raivydas Stanys, disko metikai Zinaida Sendriūtė ir Andrius Gudžius.
„Visi sportinkai man – kaip vaikai. Vien lėktuvų bilietų atletams vasarą turiu užsakyti už 150 tūkst. eurų, – aiškino 57-erių estas, kai „Lietuvos ryto“ skambutis užklupo jį traukiniu važiuojant iš Ciuricho į Paryžių. – Visą savaitę vargstu dėl vizos Bohdanui Bondarenkai (2013 m pasaulio ir 2014 m. Europos šuolių į aukštį čempionui iš Ukrainos – Red.). Šveicarijoje jau seniai pridavėm jo pasą, laukia startas Paryžiuje, bet iki šiol dar neturime vizos. Tokia sistema, kad telefonu su tavimi niekas nekalba“.
– Kaip estas tapo visų geriausių Lietuvos lengvaatlečių vadybininku? – A.Karotammo pirmiausiai pasiteiravo „Lietuvos rytas“.
– Baigęs sportininko karjerą dirbau ieties metimo treneriu.
1986-aisiais su savo auklėtiniais pradėjau važinėti po SSRS rinktinės stovyklas. Taip susipažinau su daug stiprių atletų, kurie šiuo metu dirba ir treneriais, ir vadovais.
Nuo tų laikų gerai pažįstu ir Romą Ubartą, ir Vaclovą Kidyką, nes mums kartu ne sykį teko važiuoti į varžybas.
Rūpinausi įvairiais SSRS atletų reikalais, kol sykį supratau, kad iš to galiu pats valgyti duoną.
Kartą Vokietijoje per „Grand Prix“ varžybas mums mokėjo pinigus. Organizatoriai išsitraukė sąrašą. „Pirmiausiai mokame vadybininkui, o paskui – ir kitiems“, – sako.
„Kas tas vadybininkas? - klausiu. Pats visą laiką dariau tą darbą, bet net nežinojau, kad atlieku kažkokias vadybininko pareigas. Tuomet visi neturėjome pinigų, bet buvo daug labai stiprių atletų ir dar daugiau galimybių pradėti naują veiklą.
Padėjau R.Ubartui ir V.Kidykui, o 1995-aisiais Geteborge jau susipažinau ir su Virgilijum (Alekna). Jis tapo viena ryškiausių mano žvaigždžių.
Nuo tų laikų toliau ir globoju lietuvius. Ratas jau apsisuko, nes A.Gudžius jau yra V.Kidyko auklėtinis, o dar viena jauniausia Lietuvos disko viltis Domantas Poška – R. Ubarto mokinys.
– Kuo estai protingesni už lietuvius, kad būtent jie uždirba iš Lietuvos atletų?
– Man nėra skirtumo, su kuo dirbu – estu ar lietuviu. Tautybė šioje veikloje neturi jokios reikšmės. Sporte tikrai nejaučiu, jog yra kažkokie politiniai skirtumai.
Visi mano sportininkai: nesvarbu, ar jie iš Rusijos, ar iš Meksikos ar iš Afrikos – draugauja ir varžybose palaiko vienas kitą. Visi lengvaatlečiai man yra viena šeima.
Bet šiam verslui turi gimti. Vieni dainuoja, kiti – šoka, o aš gimiau sportui.
Negaliu tik pardavinėti savo atletų lyg koks žydų prekeivis. Stengiuosi padėti kitiems, kuo galiu.
– Beveik 20 metų į varžybas po visą pasaulį lydėjote V.Alekną. Koks Virgilijaus bruožas Jums labiausiai įstrigo?
– Jis labai ramus žmogus, sugebantis nuraminti ir kitus. Virgis visada padės kitiems.
Aišku, jo fizinės galimybės yra tikra Dievo dovana. Tokius talentus visame pasaulyje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Mūsų santykiai visuomet buvo normalūs ir gyvenime su juo neturėjau jokių problemų. Kaip vyras su vyru mes dažnai pasikalbėdavome. Aš nebuvau jam kažkoks viršininkas, o jis niekuomet nebuvo mano pavaldinys.
Virgis – labai inteligentiškas vyrukas ir visada buvo pasiruošęs padėti.
Man buvo labai apmaudu, kad jis nelaimėjo LTOK prezidento rinkimų. Lietuva iš to būtų daug laimėjusi.
Virgį gerbia visas pasaulis, todėl visur durys jam būtų plačiai atvertos.
– Lietuvoje daug diskusijų sukėlė V.Aleknos sprendimas po 2012 metų Londono žaidynių toliau tęsti karjerą. Kas Virgilijų stumė toliau dalyvauti varžybose?
– Netapęs LTOK prezidentu, jis liko sporte, bet šis nesuteikė jam jau tiek džiaugsmo kiek anksčiau.
Virgis dabar pasielgė teisingai, nusprendęs pagaliau baigti karjerą.
Jo vaikai jau dideli (sūnui Martynui – keturiolika, o Mykolui – dvylika – Red.) ir patys netrukus gali siekti pergalių.
Girdėjau, kad vyresnysis Martynas jau toli mėto diską. Jo pėda – jau 47 dydžio. Gal auga dar vienas mano klientas (juokiasi)?...
– Globojote daug ryškiausių lengvosios atletikos žvaigždžių: ir Gerdą Kanterį, ir Tatjaną Lebedevą, ir Bohdaną Bondarenką. Ar V.Alekna padėjo jums uždirbti daugiausiai pelno?
– Virgis buvo vienas sėkmingiausių mano klientų.
T.Lebedeva (Rusijos trišuolininkė, triskart pasaulio čempionė – Red.) ir V. Alekna man buvo tarsi viena pora. Kartu su vidutinių nuotolių bėgike Svetlana Masterkova (geriausia pasaulio lengvaatlete 1996 metais pripažinta dukart olimpinė čempionė iš Rusijos – Red.) jie buvo mano lyderiai.
Dabar tokio lygio žvaigždė yra B.Bondarenka.
– Kuris kitas lietuvis turi daugiausiai galimybių užimti V.Aleknos vietą?
– Tokių kaip Virgis yra tik vienetai visame pasaulyje.
Jis buvo stipriausias visų laikų disko metikas. Net vokiečiai Larsas Riedelis ir Robertas Hartingas nebuvo ir nėra tokie pasitikintys savimi kaip V.Alekna.
– Ar Lietuvos lengvaatlečiai – paklausi prekė pasaulio rinkoje?
– V.Aleknos norėjo visi. Jį graibstė visų varžybų organizatoriai.
Tais laikais, kai diską dar mėtė R.Ubartas, visi norėjo ir V.Kidyko. Jie abu taip pat buvo paklausi pora.
Airinė Palšytė dabar taip pat yra einama prekė. Ji rinkoje kol kas neužima pirmosios vietos, bet šuolininkių į aukštį eilėje stovi kaip 6-10-a prekė.
Nebuvau patenkintas, kaip Airinė šįmet pasirodė Europos čempionate. Iki tol ji jau buvo peršokusi 198 cm, o Ciuriche lengvai įveikė atrankos barjerą. Tikėjausi, kad finale Airinė peršoks 200 cm, bet viskas pakrypo į kitą pusę (A.Palšytė liko trylikta, įveikusi 190 cm aukštį – Red.).
Viliuosi, kad A.Palšytė taps ryškia žvaigžde. Ji turi tam galimybių.
A.Gudžius – taip pat įdomus vaikinas. Jis juk neatsitiktinai tapo pasaulio jaunių čempionu, tik kol kas dar turi per mažai patirties.
Bet mesti diską jis gali tikrai toli. 68-70 metrų.
– Ar Jūsų akiratyje jau yra ir jaunų talentų iš Lietuvos?
– D.Poška jau dabar toli meta. Jis tikrai yra labai perspektyvus disko metikas.
Jaučiu, kad šis vaikinas ateityje gali priskaldyti malkų. Turiu tokią nuojautą dar nuo tų laikų, kai pats dirbau metikų treneriu. Manau, kad ta nuojauta išliko iki šiol.
Ji manęs dar niekuomet neapgavo. Dirbdamas treneriu į savo grupę buvau priėmęs daug žmonių, kurie neturėjo reikiamo talento. Bet jiems atvirai sakiau: galite užsiimti lengvąja atletika, tačiau gyvenime privalote turėti ir kitų tikslų.
Ir dabar visada apsiimu globoti jaunus atletus, nes niekuomet nevilioju sportininkų iš kitų agentų.
Tiesa, Z.Sendriūtė atėjo pas mane jau subrendusi sportininkė. Bet ji pati paprašė pagalbos, ir net nežinau, ar iki tol turėjo kokį nors kitą agentą.
Niekada nieko neįkalbinėjau – ateik pas mane ir gausi aukso kalnus. Manau, kad tai negražu. Kai dar dirbau treneriu, visuomet norėjau augti kartu su savo auklėtiniais.
Ir dabar kai kuriems sportininkams patariu keisti trenerį, nes jaučiu, kad jie netobulėja. Galiu padėti tiems, kurie turi talento pasiekti pasaulinį lygį.
Bet neįmanoma išlikti sporte, jeigu neturi tam reikiamo lygio ar talento.
– IAAF garbės kodeksas reikalauja, jog agentai privalo nutraukti santykius su atletais, kurie įkliuvo dėl dopingo. Ar Živilė Balčiunaitė buvo Jūsų klientė?
– Su Ž.Balčiūnaite niekuomet nedirbau. Savo grupėje niekada neturėjau maratono bėgikų, nors jie ir yra vieni geriausiai apmokamų lengvaatlečių.
Taip, yra toks kodeksas dėl dopingo, kurio turi laikytis IAAF pripažinti agentai.
Sunku teisti kitus, nes sporte buvo vieni laikai, o dabar atėjo kiti.
Su žmogaus prigimtimi kovoti yra labai sunku. Dažnai net patys talentingiausi atletai visko nori per greitai.
Siekdami pergalių net labai žinomi sportininkai rizikavo savo gyvenimu. Vieni anksčiau suspėjo laimėti neįkliuvę, kiti – jau ne.
Bet aš esu įsitikinęs, jog stipriausi vistiek visada laimės, bet tam reikia kantrybės.
– Ar tiesa, kad agentai gauna 15 proc. komisinių nuo kainos, kurią kviesdami į varžybas atletams sumoka organizatoriai?
– Taip. Bet pasauliniu lygiu lengvoji atletika dabar stipriai atsilieka nuo kitų sporto šakų.
Kitos sporto šakos pradėjo atletams mokėti didesnius pinigus, o lengvoji atletika iki šiol stovi vietoje ar net rieda žemyn.
Dabar mūsų sporte yra 30 proc. mažiau pinigų negu buvo geriausiais laikais.
Todėl į lengvąją atletiką ateina mažiau talentų. Visi nori eiti į krepšinį, nes ten gali uždirbti daugiau.
– Estijos žiniasklaida rašė, jog neseniai planavote įsigyti golfo laukus. Lengvosios atletikos agento darbas – pelninga profesija?
– Aišku, gali išgyventi, bet jeigu neturi žvaigždžių, tai neturėsi ir pinigų. Be žvaigždžių nieko neuždirbsi.
Kai rūpiniesi V.Alekna, S.Masterkova ar T.Lebedeva, lengviau tempti į viršų ir kitus atletus.
Dabar mano geografija labai išsiplėtė – turiu net atletų iš Meksikos. Bet iki šiol stengiuosi padėti Estijos lengvajai atletikai ir auginti mūsų jaunimą.
Visuomet reikia siekti viršūnės, ką bedirbtum. Kai kas kalba, kad mažoje šalyje neįmanoma išauginti čempionų. Viskas įmanoma. Reikia tik norėti talentams padėti.
– Kas sunkiausia Jūsų profesijoje?
– Negali sirgti. Negali praleisti nė vienų svarbių varžybų, nes visą laiką turi krutėti.
Vasarą nėra jokio poilsio. Šis sezonas baigėsi, bet iš karto prasideda kito darbai.
Galbūt jau norėtum pailsėti, bet ratas nuolat sukasi, todėl į jį įšokti trumpam sustojus būtų nepapratai sunku.
Kartą suskaičiavau, kad per vienus metus net 76 kartus skridau lėktuvu. Šią vasarą vien lėktuvo bilietų savo sportininkams nupirkau už 150 tūkst. eurų.
Tokią sumą taip pat juk reikia turėti. Šiame darbe privalai iš pradžių investuoti. Jeigu neturėsi pinigų, savo atletų net į varžybas negalėsi išsiųsti.
Anksčiau lengvojoje atletikojoje sukosi didesni pinigai negu dabar.
Bet sulaukęs tokio amžiaus kaip mano, jau nesirenki, kuo užsiimti. Privalai suktis. Jau pripratau per 25 metus, ir kito gyvenimo net neįsivaizduoju.
Lengvaatlečių honorarai
200 tūkst. eurų – tiek buvo pažadėta Usainui Boltui už dalyvavimą „Areva“ varžybose Paryžiuje. Greičiausiu pasaulio žmogumi vadinamas šešiskart olimpinis čempionas iš Jamaikos yra geriausiai apmokamas šių dienų lengvaatletis. Už kiekvieną startą U.Boltas gauna nuo 200 iki 300 tūkst. eurų.
100 tūkst. JAV dolerių – tiek gauna atletas, pagerinęs pasaulio rekordą.
60 tūkst. JAV dolerių – tokia premija skiriama pasaulio čempionui.
50 tūkst. eurų – tokio honoraro gali tikėtis pajėgiausi pasaulio bėgikai, asmeniškai pakviesti į garsiausius pasaulio maratonus.
40 tūkst. JAV dolerių – tokia premija skiriama IAAF Deimantinės lygos rungčių nugalėtojui po viso sezono.
10 tūkst. JAV dolerių – tiek gauna atletas, laimėjęs vieną IAAF Deimantinės lygos etapą.
10 tūkst. eurų – tokio honoraro komercinėse lengvosios atletikos varžybose gali tikėtis olimpiniai ir pasaulio čempionai (išskyrus U.Boltą). Kviečiami į smulkesnes varžybas jie pasitenkina ir 5 tūkst. eurų čekiu.
