Šilutiškė mėgaujasi dėmesiu, kuris užklupo po Vilniuje vykusio pasaulio čempionato. 29 metų atletė svorio kategorijoje per 80 kg laimėjo 2 aukso medalius – kovodama ir kaire ranka, ir dešine.
„Esu dešiniarankė, bet mano kairė ranka stipresnė. Tačiau per šias varžybas stipresnė buvo dešinė. Kairėje nejaučiau visos jėgos.
Tikriausiai priklauso nuo dienos“, – svarstė sportininkė.
Prieš 15 metų E.Vaitkutės jėgą pastebėjo kūno kultūros mokytojas. Jis apie tai užsiminė „Pamario“ klubo treneriui Aleksandrui Pancerovui, kuris priviliojo moksleivę užsiimti neįprasta sporto šaka.
„Kas sudomino? Tai individuali sporto šaka, kur už savo laimėjimus ir nesėkmes esu atsakinga pati. Kiek padarysiu, tiek ir turėsiu“, – dėstė sportininkė.
Rankų lenkimo varžybose viena kova dažniausiai trunka vos kelias sekundes, tačiau E.Vaitkutė gerai prisimena varžybas Kanadoje, kur dėl pergalės su sportininke iš Rusijos turėjo kovoti net kelias minutes.
„Gerai, kad tai buvo paskutinė kova. Po kelių tokių minučių esi jau ne kovotojas, nes išeikvoji visą energiją ir ranka tampa nejudri. Reikia, kad nuo stalo kas nors nuneštų. Tuomet prašiau trenerio, kad nuvestų mane nuo scenos, nes pati nesugebėjau“, – prisimena E.Vaitkutė.
Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiąja patrule dirbanti mergina treniruojasi prieš eidama į darbą arba laisvomis dienomis.
„Mano darbo grafikas toks, kad dirbu arba dvi dienas, arba dvi naktis iš eilės.
Sugrįžusi po naktinės pamainos pamiegu ir einu sportuoti. Laisvomis dienomis taip pat pirmoje dienos pusėje stengiuosi pasitreniruoti“, – pasakojo rankų lenkikė.
Rankų lenkikai pluša ne tik prie specialaus stalo. Vieni pagrindinių pratimų – prisitraukimai ir lipimas virve.
„Labai svarbu viskas – nuo pirštų galiukų iki nugaros.
Įsispirti irgi reikia stipriai. Kojos turi atlaikyti. Todėl treniruojame visą kūną“, – pasakojo E.Vaitkutė.
– Ar anksčiau po pasaulio čempionatų sulaukdavote dėmesio?
– Ne, ramiai grįždavome iš varžybų. Apie mus nebent vietinė spauda parašo, jei treneris praneša. Dėmesiu tikrai niekas nelepina.
Šiemet buvo kitaip dėl to, kad čempionatas vyko Lietuvoje.
– Dėmesys malonus?
– Žinoma. Bet jis trunka dvi savaites, paskui viskas užsimiršta.
– Kaip rengiatės svarbiausioms varžyboms?
– Ilsimės ir bandome pasirengti psichologiškai. Stengiamės daugiau sužinoti apie būsimus varžovus, apgalvoti kovos taktiką. Apmąstome viską, kad atvykę į varžybas nesulauktume netikėtumų.
– Tikriausiai nebūtų malonu, jei varžovė nagais įsikibtų į ranką. Ar nagams keliami atitinkami reikalavimai?
– Jeigu kas nors ateina su ilgais nagais, nukerpa vietoje. Esu kažkada tai mačiusi Lietuvoje. Į Europos ir pasaulio čempionatus sportininkai važiuoja pasiruošę.
– Ar rankų lenkikams svarbu mityba?
– Specialių reikalavimų nėra. Neiname demonstruoti kūno linijų, bet yra svorio kategorijos. Jeigu nori tilpti – turi prisižiūrėti. Žinoma, prieš varžybas daugiau angliavandenių valgome, mažiau baltymų, nes reikia energijos.
– Rankų lenkimo varžybose svarbiau fizinė jėga ar taktika?
– Abu dalykai svarbūs, vien fizine jėga negali visko padaryti. Kaip ir vien taktika. Visko turi būti. Manau, 60 proc. lemia fizinė jėga ir 40 proc. taktika.
– Ar tą fizinę jėgą yra tekę panaudoti darbe?
– Tenka, bet labai retai. Šilutėje žmonės supratingi, klauso pareigūnų.
– Gal jus pažinodami pažeidėjai mažiau priešinasi?
– Gal kiek pagarbiau žiūri. Tas žinomumas savame mieste turi privalumų.
– Sulaukiate pasiūlymų iš vyrų neprofesionalų pasivaržyti?
– Žinoma. Jie nelabai suvokia, kaip galiu būti už juos stipresnė. Tačiau jei netikėtai sutinku, patys pradeda spyriotis.
Tokie pasiūlymai dažniausiai būna prie paprasto stalo. Tai ne sportas, o rankų laužimas. Sportas yra prie specialaus stalo, kur galiu panaudoti savo turimas žinias, ne tik jėgą.
– Daugelis mano, kad rankų lenkimas – nemoteriška sporto šaka.
– O maistą ruošti vyriška ar moteriška? Kiekvieną veiklą galima pritaikyti sau. Vyrai tai daro vienaip, moterys kitaip. Jei sugebi gerai pasirodyti toje srityje, koks skirtumas, vyriška ji ar moteriška?
– Kai susidomėjote rankų lenkimu, ar niekas nebandė jūsų atkalbėti?
– Kai ko nors užsinoriu, manęs niekas neatkalbės. Jei jau noriu, bet ką galiu padaryti.
– Užsispyrimas padeda ir sportuojant?
– Žinoma. Būna dienų, kai nieko nesinori, bet žinau, kad reikia, einu ir padarau.
– Treniruojatės su vyrais?
– Taip, nes man reikia stipresnių varžovų. Bet ir moterų yra, ypač jaunimo. Tačiau iš rankų lenkimo pinigų neužsidirbsi, todėl baigę mokyklą tiek vaikinai, tiek merginos išvyksta mokytis ar dirbti kur nors į užsienį, nes pinigų reikia visiems.
Reikia būti atsidavusiam sporto šakai ir turėti reikalingus duomenis. Jei sekasi, užsikabini ir lieki. Norisi save išreikšti, todėl pasiliekame ten, kur geriausiai sekasi tai daryti.
Ne visi gali būti krepšininkai ar tenisininkai, todėl kiekvienas randame savo sritį. Be to, kiekvienai sporto šakai reikia entuziasto, kuris stengtųsi ją populiarinti.
– Jums tai hobis?
– Žinoma. Neuždirbu iš to pinigų, todėl kitaip ir negaliu pavadinti.
– Bet dalyvaujate komercinėse varžybose, kur yra prizų fondas?
– Stengiuosi dalyvauti, bet sumos ten nėra įspūdingos. Daugiausia gal apie 3 tūkst. dolerių esu laimėjusi.
