Graikų-romėnų imtynių svorio kategorijos iki 66 kg varžybose Taškente 28-erių lietuvis pasiekė neįtikėtiną rekordą: lemiamoje dvikovoje dėl bronzos jis per 17 sekundžių ant menčių paguldė 2010 metų pasaulio čempioną Hasaną Alijevą iš Azerbaidžano.
Nors E.Venckaitis nesulaukė tokio pat valdžios vyrų ir minios dėmesio kaip tuščiomis grįžę krepšininkai, Vilniaus oro uoste pasaulio čempionato prizininką šiltais plojimais pasitiko vieninga Lietuvos imtynininkų šeima.
- Edgarai, kaip jaučiatės? – iš Taškento su pasaulio čempionato medaliu grįžusio E.Venckaičio paklausė žurnalistai.
– Labai džiugu ir malonu. Viduje esu labai ramus ir jaučiuosi pagaliau nusiraminęs. Anksčiau, kol neturėjau tokių rezultatų, buvau kaip maištininkas. Dabar jaučiu dvasinę ramybę.
- Kiek laiko tas medalis kirbėjo Jūsų galvoje, kiek apie jį buvo svajota?
- Galima sakyti, kad apie jį svajojau visą gyenimą – nuo pat vaikystės, kai tik pradėjau užsiiminėti šiuo sportu. Žinojau save, kad eisiu iki galo: kol nebus medalio, tol nenurimsiu.
Dabar jį turiu ir jau esu ramus. Bet, aišku, toliau sieksiu daugiau -- olimpinio medalio.
Jau norisi ir aukso. Pagaliau pagaliau pasiekiau savo tikslą. Buvau prieš 12 metų jaunių varžybose antras. Bet treneris sako: čia – vaikų darželis. Pagaliau pavyko iškovoti medalį ir suaugusiųjų varžybose.
Dėkoju treneriams ir federacijai, kad turėjo tiek kantrybės su manimi, nes iš tiesų esu neramus auklėtinis. Didelis ačiū visiems.
- Jūsų veidas papuoštas mėlyne. Ar sunkus buvo kelias iki medalio?
- Iš tikrųjų – nelengvas. Visi varžovai buvo tituluoti. Pirmoje kovoje teko kautis su Europos čempionato prizininku iš Kroatijos, antroje – su slovaku, kuris yra buvęs Europos čempionu.
Trečioj kovoj varžovas buvo serbas, taip pat laimėjęs ne vieną ir ne du medalius svarbiausiose pasaulio varžybose. Kiek lengviau buvo kautis su kiniečiu, kuris man iki tol buvo nežinomas.
Dėl trečios vietos susitikau su azerbaidžaniečiu, kuris buvo 2010 metų pasaulio čempionas. Bet rimtai nusiteikiau, nes supratau, kad kito šanso galiu ir neturėti.
Treneriai pasakė – dabar arba niekada. Su tokiomis mintimis išėjau ant kilimo labai susikaupęs. Viskas pavyko geriau nei tikėjausi.
- Kuri kova buvo sunkiausia?
- Sunkiausia buvo antra kova su Istvanu Levai. Pirmame kėlinyje atsilikau nuo slovako 0:3.
Imtynėse -- tai jau nemažas taškų skirtumas. Bet treneriai ramino, sakė: daryk toliau savo darbą ir eik į priekį. Susikaupiau, pradėjau atsilošinėti, bet antrajame kėlinyje jau pirmaudamas praleidau varžovo veiksmą ir vėl atsilikau.
Bet kažkaip radau savyje jėgų ir galiausiai ištraukiau kovą, kalbant imtynininkų terminais.
Po to turėjau nedaug laiko pailsėti ir kitame etape minimaliu skirtumu 3:4 pralaimėjau serbui. Gal tam turėjo įtakos, kad dar nebuvau visiškai atsigavęs po ankstesnių dvikovų.
Bet po to per papildomas dvikovas dėl medalio jau viskas puikiai gavosi.
- Kas yra Jūsų stiprybė?
- Mano charakteris, nusiteikimas kovoms. Esu užsispyręs kaip žemaitis, visada kovoju iki galo. Esu kovingas. Ir, aišku, ištvermė dabar jau geresnė.
Imtynių taisyklės pasikeitė. Anksčiau prasčiau atrodydavau parteryje, bet dabar labiau akcentuojami veiksmai stovėsenoje, o tai yra mano koziris. Stovėsenoje jaučiuosi tikrai gerai.
- Lietuvos rinktinės treneriai jus juokais vadina „laisvuoju menininku“. Mėgstate ant kilimo improvizuoti?
– Iš tiesų imtynėse mėgstu atrasti kažką naujo, atlikti kažką neįprasto.
Bet kai ateina varžybos, jau nesu toks išsiblaškęs, kas nutikdavo anksčiau. Pasaulio čempionate negalėjau per daug improvizuoti. Čia ne tokio kalibro čempionatas.
Dabar jaučiu, kad subrendau pergalėms ir galiu pasiekti daugiau.
– Kokie artimiausi Jūsų planai?
- 2015-ais laukia Europos žaidynės Baku ir pasaulio čempionatas Las Vegase, kur vyks kelialapių į olimpiadą dalybos.
Treneris jau dabar nuteikinėja, kad kiti metai bus labai sunkūs ir daug dirbsime.
Dabar kiek pailsėsiu, o nuo lapkričio vėl rimtai ruošiuosi būsimiems startams.
– Turite penkis brolius ir visi jūs užsiimate imtynėmis. Kas užkrėtė šiuo sportu?
Gal charakteris, kovingumas. Vyresnysis brolis Valdemaras visiems buvo pavyzdys. Ir aš nutariau pasekti jo pėdomis.
Mama broliui buvo uždraudusi imtynėmis užsiiminėti, bet jis eidavo į treniruotes paslapčiomis. Sako: einu į futbolą, o iš tiesų eidavo į imtynes.
Nuo mėtymų brolis turėjo problemų su akimi, todėl mama norėjo, kad jis futbolą geriau lankytų. Paskui kartą mama sako: „skaitau laikraštį, ten apie Valdemarą rašo. Bet straipsnis ne apie futbolą, o apie imtynes“.
Galima sakyti, kad aš užsikrėčiau nuo brolio. Buvau toks neramus vaikas, mušeika. Reikėjo kažkur išlieti savo energiją.
Ačiū pirmajam treneriui, kuris sudomino imtynėmis. Mokėjo treneris dirbti. Sakydavo: štai atvažiuosite į Vilnių, turėsite raktus nuo savo kambario, galėsite ten gyventi. Mane tai sužavėjo.
Prisimenu, kai atvykau į Vilnių pasitikrinti sveikatos. Tauragėje jau buvau pusmetį lankęs imtynes.
Bet paaiškėjo, kad mano širdis šiek tiek negaluoja. Manęs iš karto nepriėmė. Sako: išsioperuosi anginą, tuomet žiūrėsime.
Grįžom į Tauragę, mama pasitiko, o aš visą kelią iki namų verkiau, kad nepasisekė iš karto pakliūti. Noras buvo didžiulis.
- Mama kaip broliui nedraudė sportuoti?
Vertė labai stipriai mokintis. Bet į Vilnių atvažiavęs truputį tuos mokslus apleidau.
Vilniuje nebuvo mamos, atsirado daugiau laisvės, todėl apleidau mokslus. Bet dabar viskas gerai.
