„Noriu padėkoti visiems, kuriems atrodė, kad esu to vertas“, – sakė meilės sportui niekada neslėpęs V.Adamkus.
87-erių V.Adamkus sportui atidavė savo duoklę. Jaunystėje jis aktyviai sportavo ir aktyvaus gyvenimo neužmiršo tapęs prezidentu. Stebėdamas sportininkų palydas į universiadą V.Adamkus prisiminė ir savo potyrius.
- Dalyvavote sportininkų palydose. Ar stebėdamas jaunuosius sportininkus prisiminėte savo jaunystę?
– Tais laikais tokių suskirstymų į amžiaus ribas nebuvo. Nebuvo ir jokių svajonių ten patekti. Visada norėjau patekti į rinktinę ir labai stengiausi. Mano pirmieji treneriai buvo lengvosios atletikos čempionai. Šiandien sąlygos labai pasikeitusios, jeigu lyginsime šių ir praėjusių laikų olimpiadas.
Bet manau, kad olimpinėms žaidynėms prilygo pavergtųjų tautų žaidynės Niurnberge 1948 metais. Ten dalyvavo septyniolikos tautų atstovai. Mūsų rinktinė pasirodė labai gerai. Man visam gyvenimui įsiminė dviejų aukso ir sidabro medalių laimėjimas.
Kai per atidarymo ceremoniją ėjome su Lietuvos trispalve, apie 20 tūkstančių žmonių, daugiausia išeivijos, kėlė ovacijas. Buvo toks pasididžiavimo jausmas: štai mes dalyvaujame ir giname trispalvę.
1948-ieji buvo išskirtiniai tuo, kad Londone vyko pirmosios olimpinės žaidynės po karo. Ciuriche mūsų delegacija mėgino paveikti Tarptautinį olimpinį komitetą (IOC), kad gautume teisę žaidynėse dalyvauti bent jau su krepšinio rinktine.
Mūsų argumentas buvo vienas – esame paskutiniai nenugalėti Europos krepšinio čempionai. Prasidėjęs karas mums neleido toliau reikštis, tad jautėme, kad turime moralinę teisę žaisti olimpiadoje.
IOC mūsų argumento nepriėmė. Jie sakė, kad dalyvauja valstybės, o ne tautos. Mes ir nepatekome.
Štai iš kur kilo mintis, ir manęs dažnai to klausia, kaip nutiko, kad tais pačiais metais Niurnberge įvyko daugiatautės žaidynės. Čia dalyvavo daugiausia Sovietų Sąjungos pavergtų šalių tautos. Jos susirinko ir norėjo parodyti pasauliui, kad egzistuoja.
Savotiškai jautėmės, kad atstovaujame Lietuvai.
- Ar jūsų sportiniame gyvenime dažnai tekdavo susidurti su kilnaus sportinio elgesio reiškiniais? Juk sportas tada buvo mažiau komercinis...
– Jeigu kalbame apie komercinį ir mėgėjišką sportą, aš buvau pastarajame. Pradėjau sportuoti gimnazijoje. Tuometinėje atkurtoje Lietuvos valstybėje apie profesionalų sportą nebuvo nė kalbos. Niekas tuo nesinaudojo. Išeivijoje irgi nebuvo jokių komercinių pasiūlymų. Jų net negalėjo būti.
Aš savo sporto karjerą pradėjau ir baigiau nė karto negundytas įsitraukti į profesionalų sportą. Jis man yra svetimas.
- Ar teko susidurti su apgavystėmis sporte?
– Aš pats laikiausi olimpinės garbingos kovos taisyklių. Niekada išeivijoje negirdėjau, kad kas nors naudotųsi kokiais nors narkotikais arba preparatais. Bent jau man tokių dalykų nebuvo. Galiu kalbėti ir už sportuojantį jaunimą.
Šiandieną olimpiados ir tarptautinės varžybos – tik profesionalaus sporto atstovavimas. Visi sportininkai yra išlaikomi, rengiami ir po pergalių gauna pinigus. Aš gerbiu sportininkų pergales, bet jų medaliai palydimi šimtais tūkstančių.
- Garsusis lenktynininkas Lance'as Armstrongas jums – sportininkas ar apgavikas?
– Nevadinsiu apgaviku. Jis sąmoningai apsisprendė vartoti dopingą. O jis – prieš teisingo sportininko kelią. Sportiniu požiūriu buvo įvykdytas sąmoningas nusikaltimas.
