Po kiekvieno etapo jis nekantraudamas laukia žinių iš tėvynės.
„Tour de France“ lenktynėse A.Grivko šįmet turi dvigubą misiją. 30-metis ukrainietis yra vienintelis savo šalies dviratininkas prestižiškiausiose pasaulio lenktynėse.
Jau septintą kartą per karjerą „Tour de France“ pragare verdantis patyręs „Astana“ dviratininkas kasdien sėkmingai triumfo Paryžiuje link stumia savo komandos lyderį italą V.Nibali, bet Alpių ar Pirėnų kalnuose jis pirmiausia girdi karo aidą iš Ukrainos.
Kai Rytų Ukrainoje katastrofą patyrė „Malaysia Airlines“ lėktuvas, A.Grivko nusprendė nebetylėti. Kryme gimęs penkiskart Ukrainos čempionas „L’Equipe“ žurnalistams papasakojo, ką visas pasaulis privalo žinoti apie kraugerišką Rusijos valdžios politiką.
– Prieš savaitę Ukrainos žemėse numuštas „Malaysia Airlines“ lėktuvas vėl atkreipė pasaulio dėmesį į situaciją jūsų gimtinėje. Ką galvojate apie šią katastrofą?
– Tai milžiniška tragedija, kuri neapsiriboja tik Ukrainos ir Rusijos konfliktu. Ji palietė visą pasaulį ir ypač – Europą.
Visi pasaulyje privalo suprasti, jog dėl šio teroro akto kalčiausia yra Rusija. Būtent ji mėgina apjuodinti mano šalies garbę.
– Kaip jūs išgyvenate dabartinius įvykius Ukrainoje?
– Labai sunku susitelkti vien į lenktynes, kai žinai, kad tavo šeima likusi Kryme. Mano tėvai ir sesuo iki šiol gyvena Simferopolyje.
Jau daug mėnesių visos mano mintys ten. Kai po įvykių Maidano aikštėje Kijeve buvęs prezidentas (Viktoras Janukovyčius. – Red.) pabėgo į Rusiją, pajutau didelę baimę.
Iš karto supratau, kad Maskva padarys viską, kad susigrąžintų valdžią į savo rankas. Kadangi Kryme buvo Rusijos armijos bazės Juodojoje jūroje, Vladimiras Putinas labai greitai pasijuto ten lyg namie. Nesuklydau. Mūsų laisvei ir mūsų saugumui yra kilęs pavojus.
Dabar Maskva mėgina įrodyti, kad Krymas yra nepriklausomas, bet mes viską praradome. Mūsų ekonomika buvo paremta turizmu, bet kas šiandien norėtų praleisti savo atostogas tokiame krašte?
Karinio konflikto vaizdai liko visų atmintyje ir jie iki šiol kelia visiems baimę.
– Ar važiuodamas „Tour de France“ palaikote ryšį su savo namiškiais?
– Nuo pat starto stengiuosi su jais nuolat kalbėtis.
Žinau, kad mano sesuo turėjo ilgai priešintis norėdama atsisakyti rusiško paso – jis dabar prievarta brukamas visiems Krymo gyventojams.
Esu pasipiktinęs dėl tokios situacijos, nes susidariau įspūdį, jog mus nori išvaryti iš mūsų pačių žemės. Kol minu dviratį „Tour de France“, mano gimtinėje įsitvirtina rusų diktatūra.
– Bet juk buvo referendumas, kuris įtvirtino Krymo nepriklausomybę?
– Tai buvo parodija. Pažįstu daugybę žmonių Kryme, kurie net negalėjo eiti balsuoti.
Tą dieną lyg tyčia daug kelių buvo užblokuoti, o greta balsavimo apylinkių susidarė milžiniški kamščiai. Visais būdais stengiamasi mus išlaikyti po Maskvos padu, nors Krymas ir Ukraina veržiasi į Europą, o ne į Rusiją.
– Ar per „Tour de France“ lenktynes turėjote progų apie tai pasikalbėti su kitais dviratininkais?
– Dažno etapo starte ne vienas privažiuoja prie manęs. Visi nori sužinoti daugiau tikros informacijos, nes situacija Ukrainoje dabar labai komplikuota ir daug žmonių tiesiog nesupranta, kas ten vyksta.
– Ar apie tai kalbatės ir su Rusijos dviratininkais?
– Jie žino mano požiūrį. Jie žino, kad esu tikras Ukrainos patriotas, ir tai visuomet pabrėžiu.
Negaliu rusams priekaištauti, kad jie neturi savo nuomonės, nes jie nėra atsakingi už savo šalies valdžios politiką.
Kartais jie mėgina iš manęs šaipytis, klausinėdami, ar jau gavau rusišką pasą. Aš linkęs jiems neatsakyti.
– Šįmet „Tour de France“ esate vienintelis Ukrainos dviratininkas. Nesijaučiate izoliuotas?
– Jaroslavas Popovičius („Trek“ dviratininkas. – Red.) taip pat turėjo važiuoti. Be jo iš tiesų jaučiuosi šiek tiek vienišas.
Bet aš didžiuojuosi, jog dalyvauju tokiose lenktynėse. Labai svarbu, kad esu čia, nes dalyvaudamas „Tour de France“ noriu pasauliui pasiųsti taikos žinutę.
Kartu su tuo darbu, kurį privalau atlikti padėdamas Vincenzo („Astana“ komandos lyderis italas V.Nibali po 18 etapų pirmauja bendrojoje įskaitoje. – Red.), savo dalyvavimą „Tour de France“ pirmiausia vertinu kaip ypatingą taikos misiją.
– Ar apie tai kalbatės ir su komandos draugais kazachais iš „Astana“ ekipos?
– Kazachstano situacija visiškai skirtinga nei Ukrainos. Tai šalis, kuri ir kultūriškai, ir istoriškai daug glaudžiau susijusi su Maskva.
Visi suprantame, kad apie tai neverta dažnai diskutuoti. Politika neturi kliudyti mūsų komandos tikslams, todėl savo mintis pasilieku sau.
– Su Kazachstano dviratininkais susikalbate rusiškai?
– Aš esu dvikalbis. Rusiškai kalbu su savo seneliais, o ukrainietiškai – su savo šeima.
Šios kalbos labai panašios, bet kalbėti ukrainietiškai yra svarbu, nes tai – mūsų tapatybės pagrindas. Ukrainoje kalbėti rusiškai mus privertė sovietinio režimo politika.
– Labai įdomu klausytis, kaip jūs aistringai ginate savo idėjas. Kodėl iki šiol visuomet buvote dažniau linkęs likti šešėlyje?
– Dviračių sporte dirbu komandai ir jos lyderiams. Esu, kaip prancūzai sako, auksinis ginklanešys.
Man patinka likti šešėlyje ir padėti tokiam čempionui kaip V.Nibali. Anksčiau aš taip pat dirbau ir Aleksandrui Vinokurovui, ir Alberto Contadorui. Bet nulipęs nuo dviračio turiu teisę pareikšti savo politines idėjas.
– Ekspertai teigia, jog lenktynėse visuomet ypač kietai ginate savo lyderį...
– Tokia mano užduotis – priversti kitus grupės lenktynėse gerbti tą, kuris vilki geltonus marškinėlius. Kai 2005-aisiais pirmą sykį per karjerą važiavau „Tour de France“, mačiau, kaip visi tiesiog bijo Lance’o Armstrongo.
Noriu, kad Vincenzo būtų naudinga mano patirtis. Privalau būti jo asmens sargybinis, padedantis trasoje išvengti bet kokios rizikos. Ir jeigu kartais elgiuosi negailestingai su varžovais, tai tik norėdamas, jog visi dviratininkai suprastų, kad grupinėse lenktynėse svarbiausias tas, kuris vilki geltonus marškinėlius.
Tai tiesiog šventa taisyklė.
– Kas jus paskatino pasirinkti dviračių sportą?
– Mano tėvas važiavo Sovietų Sąjungos laikais ir net vilkėjo raudoną SSRS aprangą 1980-aisiais. Jis visuomet skatino mane palikti šalį ir išvažiuoti mokytis į Italiją.
– Kas liko iš tų SSRS laikų?
– Man buvo aštuoneri, kai Sovietų Sąjunga subyrėjo.
Prisimenu, kaip visi tikėjo, kad mūsų šalis pagaliau pažins laisvę. Bet jau tuomet mums melavo versdami patikėti, kad niekuomet daugiau nebūsime po Maskvos padu. Per 20 metų mažai kas pasikeitė.
