„Toks jausmas, kad čia visur – mano draugai“, - ištarė Vida Vencienė. Olimpinė čempionė, o Sočyje – Lietuvos olimpinės misijos vadovė - žiemos olimpiadose jaučiasi tarsi sugrįžusi į namus. Laikinus, bet pačius brangiausius.
52-ejų buvusi slidininkė penktadienį Sočyje sulaukė daug sveikinimų iš draugų, pažįstamų, buvusių varžovių. Vasario 14-ąją suėjo lygiai 26 metai, kai jos kolekciją papildė brangiausias apdovanojimas – olimpinis auksas.
„Dvidešimt šešeri metai... Aš tokia sena. Nenoriu tokia būti. Pagalvok, moteriškė" - emocingai greitakalbe bėrė V.Vencienė.
1988 metų Kalgario olimpiadoje Sovietų Sąjungai atstovavusi V.Vencienė 10 km klasikiniu stiliumi aplenkė visas varžoves ir tapo olimpine čempione.
„Kaip ir šiandien, tada taip pat buvo labai gražus oras. Startas buvo labai anksti – 9 val. 30 min. Pamenu, kaip švietė saulė“, - auksinį startą prisiminė V.Vencienė.
Buvusi slidininkei Sočio olimpiada – jau aštuntoji gyvenime, tačiau ji nėra nusifotografavusi prie olimpinių žiedų.
„Vajei, kaip faina. Neturiu nė vienos tokio nuotraukos. Nežinau, kaip elgtis, nesimato nuogas pilvas nuogas? Nuotrauką nusiųsiu dukrai, tik kad kojos kreivos nesimatytų“, - pozuodama juokėsi olimpinė čempionė.
- Ar nekeista, kad praėjus tiek metų vis dar esate ryškiausia Lietuvos rinktinės žvaigždė? - „Lietuvos ryto" televizijos laida „Olimpinių žaidynių karštligė" paklausė V.Vencienės.
- Nemanau, kad ryškiausia. Auga gražus jaunimo. Man smagu, kad aš čia. Smagu susitikti su draugais, treneriais, buvusiomis varžovėmis. Kai pamačiau buvusį savo trenerį, buvo nerealiai smagu. Tiek laiko nesimatėme.
- Sočis jūsų karjerai – ypatinga vieta?
- Mano sportinė karjera, patekusi į Sovietų Sąjungos rinktinę, prasidėjo nuo Sočio. Pamenu, atvykau į Rusiją, praėjau medicininius tyrimus ir sužinojau, kad būsiu komandoje. Pirmoji išvyka buvo būtent į Sočį, į Krasnąją Polianą. Dabar negaliu prisiminti, kas tiksliai pasikeitę, bet pokyčiai - labai dideli ir akivaizdūs. O Sočiui jaučiu didžiulius sentimentus. Pirmieji žingsniai buvo padaryti čia.
- Vaizdas Krasnaja Polianoje turbūt taip pat labai pasikeitęs?
- Absoliučiai - nebėra nieko, kas buvo. Pamenu, gyvenome kažkokiam bendrabutyje, nešdavovėmes slides ant pečų, lipdavome į kažkokį kalną. Labai gerai prisiminu raumenų skausmą lipant ir mergaitės iš lygumų, kuri iki tol nebuvo mačiusio nė vieno kalniuko, reakciją.
- Ar tai laikais daugiau treniruodavotės?
- Krūviai tuo metu buvo labai dideli - po keturias treniruotes pasirengimo etapuose. Būdavo visokių stovyklų, pamenu labai sunkias, kai ir po vakarienės reikėdavo pabėgioti. Buvo ir krūviai beprotiški, ir konkurencija tarp merginų didelė. Dirbome labai labai daug.
Bet ir dabar sportininkai dirba. Mes neturime jų tiek daug, puoselėjame vieną.
O tais laikas tokių vencienių būdavo.. Tik suklupk, ir lėksi iš komandos.
- Ar tą rytą Kalgaryje buvote vienintelė, kuri tikėjo, kad galite laimėti auksą?
- Likus mėnesiui iki olimpiados pasaulio taurės etape pasirodžiau geriau už Raisą Smetaniną. O prieš olimpiadą širdyje jaučiau, bet niekam nesakiau, kad galiu laimėti medalį. Bet galvojau ne apie auksą. Kai sutiksiu trenerį, būtinai paklausiu, ar tada jis planavo man medalį.
Jį iškovojusi pajutau, kad kažką padariau. Pamenu, kai mus vežė į Kalgarį, į apdovanojimų aikštę. Reikėjo galvoti, kaip užlipti ant apdovanojimų pakylos, kaip nulipti. O praėjus dviem dienoms, kai iškovojau bronzą, tada pajutau natūralų džiaugsmą, nebuvo jokios įtampos. Pamenu, nulipant nuo pakylos Tamarai Tichonovai pasakiau, kad turbūt mūsų medalius supainiojo.
- Dauguma sportininkų čia, Sočyje, sako, kad trasos - labai sudėtingos.
- Kiek esu buvusi olimpiadose, visas išbandau trasas. Čia kol kas nespėjau - labai įtemptos dienos. Bet išbandysiu būtinai. Tačiau visose olimpiadose trasos atitinka standartus.
Kalbėjau su Lietuvos slidininkais, biatlonininkais, jiems sąlygas apsunkina ir tai, kad varžybos vyksta viršukalnėse. Dalyvavimas sprinto varžybos reikalauja labai stipraus pasiruošimo.
Olimpinės trasos negali būti lengvos.
