Sovietmečiu garsus vasaros kurortas po SSRS griūties prarado spindesį, bet šios olimpinės žaidynės Sočiui padės atgimti ir paskatins turizmo plėtrą Kaukazo regione.
Olimpinės žaidynės per kelerius metus neatpažįstamai pakeitė ne tik Sočį ir jo priemiestį Adlerį.
Roza Chutoras – taip vadinta vietovė su keliais namais – per kelerius metus pasikeitė neatpažįstamai.
Dabar ten spindi naujas žiemos kurortas.
Prieš kelerius metus iš Roza Chutoro į aukštikalnes kėlė tik vienas keltuvas, o atvažiuoti iki ten prastais keliais buvo nepaprastai sunku. Siauruose Kaukazo serpantinuose automobiliai vos prasilenkdavo.
Dabar Roza Chutoras – prabangus kurortas, kuris, kaip tikisi Rusijos valdžia, po olimpinių žaidynių galės varžytis su geriausiais Austrijos ir Italijos kurortais.
Paslapčių neišduoda
Ant abiejų Mzymtos akmeningos upės krantų stūkso galybė pastatų. Centrinėje aikštėje į viršų stiebiasi laikrodžio bokštas su užrašu „Roza Chutor“.
Per olimpines žaidynes visus aikštėje pasitinka olimpiados talismanai – leopardas, kiškis ir meška.
Miestelis spindi spalvomis. O prieš kelerius metus čia nieko nebuvo. Kaip juokauja vietiniai, – dūzgė bitės ir erzino uodai.
„Kas čia buvo? Nieko! – kurorto prieigose pasakoja uniformuotas apsaugininkas ir moja ranka į šalia esantį pastatą: – Čia įsikūrę inžinieriai, kurie įgyvendino visus techninius sprendimus. Jie gali viską papasakoti.“
Gali, tačiau nepasakoja.
Iš išorės spalvingame ir, atrodytų, naujame, bet viduje nutriušusiame pastate gyvenimas verda panašiai kaip biurokratinėse įstaigose: čia daug veiksmo, tiktai neaišku, ar kas nors iš tikrųjų dirba.
Vyrai statybininkų drabužiais zuja iš kabineto į kabinetą ir pasiunčia pasikalbėti su „žmogumi, kurio balsą girdite koridoriaus gale“.
Jis – vienas inžinierių. Bet kalbėti mandagiai atsisako ir siunčia pasikalbėti į aikštės centrą su „vyru pilkais drabužiais“. „Pamatysite. Jis visada ten“, – paaiškina. Pamatome. Bet kalbėti nenori ir jis. Net ir tie, kurie neina aukštesnių oficialių pareigų, Roza Chutore kalbasi nenoriai.
Bet vis dėlto kalbasi. Tol, kol nepamato įjungtos filmavimo kameros. Tada – griežtas „Ne“ ir žingsnis į šoną.
Kurortą statė ne tik rusai
Žinoma, nesunku sužinoti, kas ten buvo, ir įvertinti tai, kas yra dabar.
Atvykėlis iš Sankt Peterburgo Konstantinas Kobrakovas – meniškos išvaizdos plikis kailiu apsiūtu tvido puspalčiu, kasmet atvykstantis į Sočyje vykstantį „Kinotauro“ kino festivalį, Roza Chutore lankėsi anksčiau ir gali papasakoti, kaip per kelerius metus pasikeitė ši vietovė.
„Visi šie pastatai – nauji, – ranka brėžia didelį lanką. – Ten, toliau, pamatysite namus iš paprasto akmens. Tai senieji pastatai. Jų anksčiau čia buvo gal dešimt, gal dvylika. Mzymtos krantas buvo visiškai netikęs – neįmanoma prieiti prie vandens. Nežinau, kiek tiksliai vyko statybos, bet man atrodo, kad pusketvirtų metų.“
Roza Chutorą statė ne tik rusai. Užkalbintas bosnis per tuos kelerius metus rusiškai pramoko tiek, kad įmanoma susišnekėti. „Iš Bosnijos ir Hercegovinos čia dirbau tik aš vienas. Bet serbų buvo labai daug. Kiek tiksliai, aš negaliu pasakyti. Bet tikrai daug“, – sako bosnis.
Kiek naujų keltuvų kelia į Kaukazo aukštikalnes – olimpinėms žaidynėms specialiai įrengtas trasas – vietiniai nesuskaičiuoja. Tačiau dabar keltuvų Roza Chutore pilna.
Vienintelis, kuris veikė anksčiau, taip pat liko. Tačiau anksčiau iki jo prisibrauti buvo nelengva, o dabar prie jo, kaip ir prie naujųjų, veda triukšminga ir gyva pakrantės gatvė.
Ir slidinėti, ir pramogauti
Rusai negailėjo pinigų šiam miesteliui pastatyti, tačiau, kaip ir visada kalbant apie Rusiją, kyla klausimų, kiek Roza Chutoro statyboms skirtų milijonų slapčia nubyrėjo į kieno nors kišenes.
„Žinoma, čia investuota labai daug. Nežinau, ar visi pinigai tikrai pateko ten, kur reikėjo. Spręsti ne mums, bet rezultatą matome. Gal vėliau bus įvertinta, ar tie pinigai panaudoti tinkamai.
Gali būti, kad išleista pernelyg daug ir nevertėjo to daryti“, – sako K.Kobrakovas.
Rusijos valdžia tikisi, kad Roza Chutoras taps tokiu pat, o gal net didesniu traukos centru nei didžiausi bei geriausi Europos slidinėjimo kurortai. O gal privilios ir tokių turistų, kuriems slidinėjimas – tik viena pramogų, kurie ieško vis naujos veiklos.
Tik pusantros valandos kelio traukiniu „Kregždutė“ – vasaros kurortas Sočis. Ten pramogų – per akis.
Iš Roza Chutoro keltuvais dabar galima pasiekti rogučių olimpinį centrą „Sanki“, ekstremalių sporto šakų parką ir kalnų slidinėjimo centrą.
Visi keltuvai į šiuos centrus iš bet kurio Roza Chutoro viešbučio pasiekiamas pėsčiomis.
Apsaugos – gerokai daugiau
Roza Chutoro gatvėse ginkluotų pareigūnų gerokai daugiau nei bet kuriame olimpiniame centre, Olimpiniame parke, Sočio ir Adlerio gatvėse.
Ginkluoti pareigūnai po Rusijos miestų gatves vaikštinėdavo ir likus daug laiko iki Sočio žaidynių.
Tačiau tada minioje savo uniformomis išsiskirdavo tik tuomečiai milicininkai ir kareiviai su automatais, o Roza Chutore daugiau skirtingas uniformas vilkinčių tvarkos sergėtojų.
Niekas dorai nepaaiškina, kodėl čia saugoma labiau nei kituose olimpiniuose centruose.
Greičiausiai todėl, kad atvykęs į Roza Chutorą iškart patenki į miestelį – nereikia pereiti jokios metalo detektoriaus patikros, kaip norint patekti į olimpinius objektus.
„Gal ir dėl to, kad teroristai matytų, kiek daug pareigūnų čia yra, ir bijotų?“ – svarsto užkalbintas turistas.
Rusijoje tai įprasta. Jei pasaulis saugumu rūpinasi pernelyg nerodydamas jėgos, Rusijoje yra priešingai. Ir per olimpines žaidynes, ir netgi tada, kai nevyksta joks svarbus renginys.
