Lietuvos misijos Sočyje vadovė V.Strolios paklausė: „Vytautai, ar atkreipei dėmesį, kad aukštikalnėse tau sekasi prasčiau?“ Sportininkas pritardamas palinksėjo galvą: „Taip, jau senokai tai pastebėjau. Štai Ingridai Ardišauskaitei didelio skirtumo nėra, o aš jaučiu aukštikalnių poveikį. Toks jau mano organizmas, nieko čia nepakeisi.“
Olimpinėje 30 km skiatlono rungtyje priešpaskutinis finišavęs, o sprinte 15 varžovų pranokęs anykštėnas pastebėjo keistą sutapimą. „Kai prieš žaidynes stovyklavome kalnuose Italijoje, prasčiausiai jaučiausi maždaug devintą dieną. O dabar kaip tik devinta diena, kai esu čia“, – po sprinto lenktynių paskaičiavo V.Strolia.
Olimpinis biatlono ir slidinėjimo centras „Laura“ yra maždaug pusantro kilometro aukštyje virš jūros lygio. Greta jo – ir papildomas olimpinis kaimelis, kuriame Sočio žaidynių metu įsikūrė slidininkai ir biatlonininkai.
V.Vencienės nuomone, Sočio olimpinė trasa labai sunki. Ne tik dėl itin ilgų pakilimų, bet ir dėl aukštikalnių poveikio. Olimpinei čempionei pritarė ir žaidynių debiutantė I.Ardišauskaitė: „Tai viena sunkiausių trasų, kurioje kada nors teko lenktyniauti. Čia aukštis pusantro kilometro, tai jau prideda sunkumo. Ir labai ilgi pakilimai. Jie nėra statūs, bet labai ilgi.“ Panašiai kalbėjo ir biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė: „Tai, kad čia pusantro kilometro aukštis, tikrai juntama. Bet mes prieš žaidynes stovyklavome kalnuose, todėl aukštikalnių poveikis dabar minimalus.“
V.Strolia irgi džiaugėsi, kad rengdamiesi olimpinėms žaidynėms Lietuvos slidininkai treniravosi kalnuose Italijoje, beveik 2 km aukštyje: „Dabar lengviau. Nes jei ne ta stovykla, būtų buvę daug sunkiau.“
Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Barkauskas puikiai žino, koks gali būti aukštikalnių poveikis sportininko organizmui.
„Aukštikalnės, kaip ir bet kuris stresorius, yra labai individualus. Jo poveikis priklauso nuo to, kaip kūnas pasiruošęs ir sugeba su tuo stresu susitvarkyti.
Aukštikalnėse oras retesnis. Dėl to atsiranda deguonies stygius. Tada svarbiausia – kaip efektyviai funkcionuoja deguonies transporto sistema. Tai ir gyvybinis plaučių tūris – kiek mes sugebame įkvėpti. Ir deguonies pasisavinimas, ir kiek mūsų raudonieji kraujo kūneliai sugeba to deguonies surišti ir pernešti.
Po to jau svarbios kraujo savybės ir širdies, kaip pagrindinio siurblio, savybės. Dar – periferiniai mechanizmai, kitaip tariant, mikrocirkuliacija, smulkiausios kraujagyslės, kurios nuneša deguonį iki dirbančių raumenų, iki tų struktūrų, kurioms labiausiai reikia. Širdies kraujagyslių valdymas yra labai sudėtingas, priklauso nuo nervų sistemos veiklos, dėl to kiekvieno žmogaus yra labai skirtingas.
Neapsiruošusiam žmogui atvažiuoti tiesiai iš lygumų į aukštikalnes – didžiulis stresas. O kai iš aukščiau nusileidi žemiau, būna lengviau. Bet net tokiu atveju kartais juntamas pereinamasis laikotarpis, kada porą dienų organizmas gali jausti labai keistai – nei blogai, nei gerai, bet keistai“, – dėstė patyręs specialistas.
Organizmą galima pripratinti prie aukštikalnių poveikio. Bet tik iki tam tikros ribos.
„Iki 1500–2000 metrų aukščio – tai tik treniruotumo klausimas. O 3000 m ir aukščiau – jau daugiau genetika. Arba tau duota, arba ne“, – pasakojo D.Barkauskas.
