Olimpiniame parke visko daug: žmonių, garsų, spalvų, istorijų. Čia geriausiai galima pajusti išskirtinę olimpiados dvasią.
Parko pakraštyje būriuojasi skirtingus kostiumus vilkintys Kalėdų Seneliai. Nors čia jau rytą būna apie 15 laipsnių šilumos, į olimpines žaidynes jie atvyko pristatyti savo kraštų kultūros, o ne per ilgai užšventė Naujuosius metus.
Rusams būtent Kalėdų Seneliai, kuriuos jie vadina Seneliais Šalčiais, yra pagrindiniai didžiųjų žiemos švenčių personažai. O Naujieji metai – svarbesnė šventė nei Kalėdos.
Bet dar neaišku, ar per Naujuosius metus Sočyje rusai siautė ir linksminosi taip kaip dabar. Juk olimpinės žaidynės – ne vien varžybos.
Ne darbas, o malonumas
Vienas šių Senelių – Jamalas Irisas: pilvotas, tamsių rudų akių, nubalusiais plaukais ir barzda. Šiltą popietę jis vilki baltą paltą ir kiekvienam prie jo sustojusiam pasakoja savo istoriją.
„Aš – tikriausias poliarinis Senelis pasaulyje, – pradeda porinti nė neklaustas. – Esu Jamalo Senelis Šaltis. Atvykau čia nuo Poliarinio rato, iš Salechardo. Iš ten išvykau, kai temperatūra buvo 40 laipsnių šalčio, o čia – 10 laipsnių šilumos.“
Jamalo Nencų autonominė apygarda – Sibire. Be rusų, ten gyvena nencai, chantai, komiai, selkupai. Iki Sočio Jamalas Irisas dviem lėktuvais keliavo 4000 kilometrų. Jis neturi laiko nueiti į arenas, tačiau to, kad kiaurą dieną stoviniuoja Olimpiniame parke, darbu nevadina.
„Aš nedirbu. Aš taip gyvenu. Sutinkame mūsų sirgalius, sergame už mūsų sportininkus“, – net pykteli Jamalas Irisas paklaustas, ar sunku dirbti Olimpiniame parke ir visą dieną linksminti praeivius.
Tūkstančius kilometrų į Sočį sukoręs Senelis gyvai nepamatys nė vienų olimpinių varžybų, tačiau dėl to visai neišgyvena.
„Vis tiek matau žaidynes. Žiūriu didžiuliame ekrane. Sergu už Rusiją. Rusija, pirmyn!“ – į viršų iškelia sugniaužtą kumštį Jamalas Irisas.
Ansamblyje – jūra šypsenų
Vokalinis choreografinis ansamblis „Rosija“ kelioms dienoms į Sočį atskrido iš Vladimiro. Tai Rusijos aukso žiedui – istoriškai svarbių miestų grupei – priklausantis miestas Centrinėje Rusijoje.
Iki Sočio ansamblis keliavo 1800 kilometrų, viešės čia tik tris dienas ir nespės pamatyti nė vienų varžybų, bet kasdien nuo ryto iki sutemų Olimpiniame parke dirbantys ansamblio nariai džiaugiasi galimybe pajusti Sočio žaidynių dvasią.
„Atvykome pristatyti mūsų šalies kultūros. Esame sužavėti, grožimės puikiu vaizdu, viskas mums čia labai patinka. Mūsų ansamblyje dabar – jūra šypsenų. Ir Sočyje gera. Čia labai šilta. Pas mus, centriniame regione, – šalta, sniegas. O čia – gabalėlis vasaros“, – šypsodamasi aiškina ansamblio šokėja Julia.
Ir dar pasakodama istoriją ima muistytis: ansamblio nariai jau rikiuojasi naujam pasirodymui.
Gali linksmintis visą dieną
Į spalvingus, gyvus, nuolat besikeičiančius pasirodymus nereikia pirkti bilieto. Įėjimas į Olimpinį parką – nemokamas. Čia tikrai yra ką veikti: stebėti iš skirtingų milžiniškos Rusijos kraštų atvykusius atlikėjus ir ansamblius ar linksmintis su bičiuliais. Kad ir visą dieną. Nes orai leidžia tai daryti.
Žiemos žaidynių sostinėje Sočyje žiemos nėra nė kvapo. Sniego lopinėliai boluoja tik tolumoje stūksančiose Kaukazo aukštikalnėse.
Sočyje ir jo priemiestyje Adleryje žiemos, atrodo, niekas ir nepasigenda.
Olimpiniame parke gyvenimas verda iki išnaktų. Šis parkas – vienas svarbiausių traukos centrų. Į jį, matyt, kaip ir į Romą, – veda visi keliai.
