Devyni Lietuvos olimpiečiai: ko apie juos iki šiol nežinojote

1. Ieva neįsivaizduoja gyvenimo be sporto. Ji išbandė daugybę sporto šakų: iki šiol užsiima gimnastika, karatė, žaidžia futbolą, buriuoja, plaukia, važinėja kalnų dviračiu ir riedučiais.

Pastaruoju metu jai labiausiai patinka vaikščioti ant pusiausvyros virvės ir tobulinti akrobatinius įgūdžius.

„Kadangi būdama kalnuose visą laiką treniruojuosi, nelabai turiu laiko kitokiai veiklai ant slidžių. Sezono pabaigoje labai norėčiau surasti laiko slidinėti be trasų ar per purų sniegą, taip pat snieglente“, – svajonę išdavė kalnų slidininkė.

Ieva turi akrobatinio slidinėjimo slides, kuriomis anksčiau šokinėdavo per tramplinus ir ore mėgindavo apsisukti 180 ar net 360 laipsnių kampu.

Ne itin malonūs I.Januškevičiūtės prisiminimai apie lygumų slides. „Kartą bandžiau nusileisti jomis nuo kalniuko. Kaip pripratusi kalnuose, pabandžiau sukti, o su tomis slidėmis taip paprastai nepasuksi. Lėkiau oro kūlvirsčiu ant nosies“, – prisiminusi juokėsi I.Januškevičiūtė.

2. Kalnų slidininkė labai mėgsta skaityti, žiūrėti filmus ir ruošti valgį. „Esu perskaičiusi beveik visas Haruki Murakami knygas, peržiūrėjusi visus Jimo Jarmuscho filmus. Mano mėgstamiausi rašytojai – Ernestas Hemingway ir Francis Scottas Fitzgeraldas, o pastaroji perskaityta knyga – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, – pasakojo I.Januškevičiūtė.

Firminiai I.Januškevičiūtės patiekalai – keksiukai su šokoladu, šokoladinis pyragas su karamele ir daugiaryžis su grybais.

3. Vaikystėje Ieva buvo apdovanota diplomu už užsispyrimą.

„Tą diplomą man įteikė trenerė, nes kaskart, kai pargriūdavau, atsikeldavau, užsidėdavau slides ir vėl šliuoždavau. Iš pradžių man sekėsi sunkiau nei kitiems, nes buvau mažiau slidinėjusi. Bet stengdavausi neatsilikti ir nesustoti net pargriuvusi“, – pasakojo I.Januškevičiūtė.

Kai pradėjo slidinėti, ji turėjo įveikti greičio baimę. Su tuo susiduria visi rimtesni kalnų slidininkai. „Kai greitai šliuoži, nesijauti stabiliai, todėl imi bijoti. Prireikia laiko, kol įveiki šią baimę“, – tvirtino I.Januškevičiūtė.

Kalnų slidininkė bijo atvirų vandens telkinių, nejaukiai jaučiasi net kelte: „Jei reikėtų valtele plaukti atviroje jūroje, turbūt išprotėčiau.“

1. Anykščiuose užaugęs slidininkas labiausiai mėgsta būti gamtoje. „Dievinu vaikščioti po miškus ar laukus ir stebėti, kaip keičiasi metų laikai. Visada neapsakomai gera nuvažiuoti į kaimą ir džiaugtis nuostabia gamta, kurioje daug laiko praleisdavau nuo kūdikystės“, – tvirtino V.Strolia. Jo dėdė gyvena 6 km nuo Anykščių – Vietiškės kaime. Vasarą ten būna daug ūkio darbų ir, kai tik gali, slidininkas padeda juos nudirbti. Jis moka vairuoti traktorių. Jei reikia – mėžia mėšlą, skaldo malkas, ravi daržus, aria, moka dirbti miške prie medžių. „Tėtis stalius išmokė dirbti su mediena“, – pasakojo Vytautas.

2. Vaikystėje būsimasis olimpietis lankė tautinius šokius. V.Strolia šoko nuo 7 iki 14 metų, bet dėl sporto šokių teko atsisakyti: „Šokau su dideliu malonumu. Kai nesugebėjau suderinti slidinėjimo su šokiais, pasirinkau slides.“ Jis tvirtina iš šokių gavęs daug naudos. Pavyzdžiui, tapo vikrus, judesiai labiau koordinuoti.

3. Slidininkas labai myli gyvūnus. Mėgstamiausias – arklys. V.Strolios dėdė augina kumelę, kurią slidininkas šaukia Braške, nors dėdė ją vadina Maže. Retai, bet pasitaiko, kad šia kumele Vytautas ir pajodinėja. „Atvažiavęs visada aplankau Braškę, nunešu kokį skanėstą, iššukuoju. Kai su gyvūnais elgiesi gražiai, kaip jie džiaugiasi mane pamatę!“ – sakė V.Strolia. Slidininkas mėgsta žaisti ir su dėdės kalyte mišrūne Viva. V.Strolios dėdė taip pat laiko kelias karves, jautį, vištų. „Visada svajojau apie namą gamtoje. Tikrai turėčiau gyvūnų“, – sakė slidininkas.

1. Iš Daugailių kaimo Utenos rajone kilusi Ingrida slidinėti pradėjo devynerių. Atletiška ir energinga mergaitė lankė aerobikos šokius, dainavo mokyklos chore. „Bet labiau nei menas ar muzika mane traukė judesys. Buvau pastebėta savo pirmojo trenerio Stasio Dervinio ir taip atradau slidinėjimą.

Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą leisdamasi nuo kalno virtau kūlversčiais. Verkiau ir sakiau, kad slidinėti niekada negrįšiu. Bet grįžau ir vėl ne kartą verkiau. Kai esant 25 laipsniams šalčio nereikėdavo eiti į mokyklą, vis tiek tekdavo slidinėti. Šliuoži, verki, nes nebejauti nei kojų, nei rankų pirštų, bet vis tiek turi šliuožti“, – prisiminė I.Ardišauskaitė.

Ji nemėgsta komandinių šakų, nes save vadina individualiste: „Labai žaviuosi plaukimu ir dailiuoju čiuožimu. Jei nebūčiau pasirinkusi slidinėjimo, norėčiau užsiimti viena iš šių šakų.“

2. Laisvalaikiu slidininkė užsiima, kaip pati sako, moteriškais reikalais. Ji turi pomėgį „žaisti“ su nagais – darytis manikiūrą ir pedikiūrą: „Taip atsipalaiduoju, pailsiu psichologiškai.“

Ateityje I.Ardišauskaitė norėtų baigti kosmetologijos kursus ir būti kosmetologe.

3. Kaime užaugusi slidininkė labai myli gyvūnus, ypač šunis. Ji ilgai svajojo turėti Labradoro retriverį ir dabar augina pusės metų kalytę Torą.

„Kai tik turiu laiko, ją dresuoju, mokau naujų komandų. Kai išvykstu, Tora lieka su mano draugu Kaune“, – pasakojo I.Ardišauskaitė.

Geriausios atostogos slidininkei – kaime, gryname ore. Kaimo ramybę ji vertina labiau nei miesto šurmulį.

1. Biatlonininkas yra medžiotojas ir turi medžioklinį šautuvą. Tačiau dideliais laimikiais jis negali pasigirti, nes beveik neturi laiko medžioklei. Labiausiai T.Kaukėnui patinka ančių medžioklė, nes ji dinamiškesnė ir taikinys iškart aiškus.

Biatlonininkui patinka ir žvejyba, bet į ją dažniausiai jis vyksta tiesiog pailsėti: „Kartais net nenoriu parsivežti laimikio, nes žuvį reikėtų išvalyti, paruošti, kepti, o tam neturiu laiko. Todėl būnu laimingas, kai nepagaunu jokios žuvies.“

Žvejoti Tomas pradėjo anksčiau nei rašyti. Per vasaros atostogas žūklė jam buvo pagrindinė veikla. Medžioklėje drauge su tėvu T.Kaukėnas pradėjo dalyvauti devynerių.

„Manau, kad per medžioklę ir susidomėjau šautuvais, o tai atvedė mane ir į biatloną“, – svarstė olimpietis. Pats medžiotoju jis tapo sulaukęs pilnametystės.

2. Biatlonininkas yra Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų karys. Taip atsiveria kelias į kariūnų žaidynes.

„Be to, tai veikla, kuri padeda rasti savo silpnąsias vietas, pasisemti patirties“, – teigė T.Kaukėnas. Jam patinka kariuomenės pratybos. Olimpiečiui teko ir per purvą šliaužti, ir apkasuose lindėti, ir šaudyti, ir gaudyti – ištverti visus kariams tenkančius išbandymus.

3. Būdamas 16 metų T.Kaukėnas pusmetį lankė tautinių šokių būrelį. Spėjo išmokti kelis šokius ir vieną sušoko šventiniame renginyje. Repeticijas teko mesti dėl sporto.

Muzika biatlonininkui apskritai nesvetima. Tomas visada svajojo išmokti groti gitara, todėl prieš porą metų įsigijo instrumentą ir per treniruočių stovyklas užsienyje savarankiškai mokosi groti. „Groju tik sau“, – patikino T.Kaukėnas.

Pomėgių jis turi galybę, bet ne visada randa jiems laiko: mėgsta žaisti paplūdimio tinklinį, šliuožti snieglente. „Apskritai esu didžiausias svajotojas, – neslėpė T.Kaukėnas. – Niekada nemėgau rašyti, bet turiu svajonę kada nors parašyti ir išleisti savo knygą.“

1. Biatlonininkė laisvai kalba latviškai. Jos širdies draugas - vienas geriausių visų laikų Latvijos biatlonininkų, dabartinis Lietuvos rinktinės treneris Ilmaras Bricis (nuotr.). 2006 metų pabaigoje pora tapę sportininkai kurį laiką treniravosi drauge su Latvijos rinktine.

„Iš pradžių buvo painiavos, nes latvių ir lietuvių kalbos turi žodžių, kurie skamba panašiai, bet reiškia ką kita. Pavyzdžiui, lietuviams žodis „grybas“ yra viena, o latviškai „gribet“ reiškia „norėti“, – pasakojo D.Rasimovičiūtė.

I.Bricis irgi vis geriau kalba lietuviškai, nes dabar beveik visą sezoną praleidžia su Lietuvos rinktine. Kiti komandos biatlonininkai su treneriu iš Latvijos kalbasi rusiškai.

D.Rasimovičiūtė ir I.Bricis dar nėra oficialiai susituokę, bet vestuves planuoja. Pora turi būstą Priekulėje (Latvija), todėl biatlonininkė į Lietuvą grįžta vis rečiau.

2. D.Rasimovičiūtė labai mėgsta siuvinėti. Tačiau pastarasis nebaigtas siuvinys – katinas – nebekeliauja drauge.

„Pradėjau ir numečiau, nes vis nerandu laiko. Po treniruočių ir varžybų noriu pailsėti, o ne griebti siuvinį“, – sakė D.Rasimovičiūtė.

3. D.Rasimovičiūtė labai myli gyvūnus, todėl niekada nesiryžtų medžioti. Lietuvos rinktinės draugai jai yra iškrėtę pokštą, po kurio biatlonininkė ilgai negalėjo atsigauti.

2006 metų Turino žaidynių dalyvis Karolis Zlatkauskas kartą įteikė D.Rasimovičiūtei dėžutę. „Atidariau ir atšokau. Dovana buvo gyva ir šokinėjo. Ten buvo varlė. Jų nebijau, bet labai išsigandau. Tiesiog nesitikėjau tokios dovanos“, – pasakojo D.Rasimovičiūtė.

1. Kalnų slidininkas suskaičiavo, kad yra aplankęs 21 užsienio valstybę: Angliją, Argentiną, Austriją, Čekiją, Čilę, Daniją, Estiją, Graikiją, Ispaniją, Italiją, Kroatiją, Latviją, Lenkiją, Prancūziją, Rusiją, Slovakiją, Slovėniją, Suomiją, Švediją, Vengriją, Vokietiją.

Pietų Amerikoje mėnesį jis treniravosi labiausiai į pietus nutolusiame pasaulio mieste Ušuajoje (Argentina). Žemiausia temperatūra, kurioje jam teko slidinėti nuo kalno – 35 laipsniai šalčio Švedijoje.

2. Nuo mažens sportuojantis R.Zaveckas kelerius metus lankė sportinius šokius, žaidė tenisą, plaukė, išbandė karatė, burlenčių, jėgos aitvarų sportą. Nors pagrindinis jo užsiėmimas – kalnų slidinėjimas, visose šakose Rokui sekėsi neblogai.

„Toks jau esu: kad ir ką daryčiau, visada noriu siekti geriausio rezultato ar ką nors aplenkti. Kitaip man neįdomu“, – sakė R.Zaveckas.

3. Prieš porą metų R.Zaveckui veidu teko išbandyti medžio kietumą. „Per treniruotę nesuvaldžiau slidžių ir visu greičiu įskridau į mišką. Viską matę draugai teigė, kad buvo baisu, ir abejojo, ar atsikelsiu“, – pasakojo Rokas. Jis buvo praradęs sąmonę. Tik miglotai pamena, kaip guli miške, o tuometis jo treneris iš Italijos klausia, ar R.Zaveckas žinantis savo vardą.

„Pradėjau juoktis: žinoma, kad žinau! Paskui prabudau greitosios medicinos pagalbos automobilyje ir paklausiau, ar toli iki ligoninės. Atsakymo neatsimenu. Staiga aš – ligoninėje, kur nuo manęs bando nuimti slidinėjimo batus ir aprangą. Vėliau blankiai atsimenu tyrimus. Visiškai pabudau palatoje, tačiau užtrukau, kol sužinojau, kurioje šalyje esu: televizorius kalba vokiškai, seselės – lyg ir italės, o slidinėjau Austrijoje. Pasirodo, buvau nugabentas į Italijos ligoninę“, – pasakojo R.Zaveckas.

Jis atsipirko tik po akimi skilusiu kaulu. Po mėnesio jau startavo pirmosiose jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse Insbruke (Austrija).

„Po akimi buvo nemenka mėlynė, o pati akis raudona, todėl Austrijoje visi pamatę mano veidą teiraudavosi, ar griuvau slidinėdamas. Kai grįžau į Lietuvą ir užsukau į vaistinę nusipirkti Italijoje išrašytų vaistų, paklausė jau kitaip: kas šitaip vaiką sumušė?“ – pasakojo R.Zaveckas.

1. Savo ateitį Isabella išpranašavo dar vaikystėje. I.Tobias buvo penkeri, kai ji nupiešė save čiuožėją. „Dar parašiau, kad čiuošiu olimpinėse žaidynėse“, – prisipažino amerikietė, prieš keletą metų namuose Niujorke atradusi tą vaikystės piešinį. Penkerių ji pirmą kartą ir apsiavė pačiūžas.

Manhatane užaugusi akcijomis prekiaujančio verslininko ir namų šeimininkės vienturtė duktė į dailųjį čiuožimą atėjo susižavėjusi amerikiete Tara Lipinski – 1998 metų Nagano žaidynių čempione.

Nors vėliau I.Tobias septynerius metus lankė baleto mokyklą, vaikystės svajonė galiausiai nugalėjo.

„Stebėdama 2006 metų Turino žaidynes supratau, kad labiausiai noriu būti ledo šokėja, – pasakojo I.Tobias. – Jaučiau, kad šiam sportui esu tinkamesne negu baletui, todėl vėl grįžau ant ledo.“

2. Pirmasis I.Tobias ledo šokių partneris buvo gruzinas Otaras Džaparidzė. Porą sezonų Kaukazo šaliai atstovavusi pora, kurią treniravo olimpinis čempionas rusas Jevgenijus Platovas, 2008-ųjų pasaulio jaunimo čempionate buvo keturiolikta. Bet Isabella neprašė Gruzijos pilietybės. „Jaučiau, kad kažkas ne taip. Neradau savo vietos ir net dvejojau, ar apskritai verta toliau čiuožti“, – prisipažino Isabella. 2009 m. vasarą ji išsiskyrė su partneriu iš Gruzijos, o kitų metų birželį I.Tobias pradėjo čiuožti su D.Stagniūnu.

3. Amerikietė yra Kauno vicemero Stanislovo Buškevičiaus visuomeninė patarėja. „Jaunosios Lietuvos“ lyderis pats pakvietė I.Tobias jam talkinti. Už šias pareigas atlyginimas nemokamas. Kolumbijos universitete anglų kalbos studijas baigusi I.Tobias mokslus tęsia Harvardo universitete. Amerikietė dar sunkiai šneka lietuviškai, moka ispaniškai ir šiek tiek rusiškai.

1. Laisvalaikiu čiuožėja itin mėgsta montuoti linksmus vaizdo siužetus iš kasdienio gyvenimo, treniruočių.

Montuoti ir naudoti įvairius efektus programa „Final Cut Pro“ čiuožėja išmoko savarankiškai, žiūrinėdama vaizdo siužetus tinklalapyje YouTube.com.

Čiuožėja dažniausiai filmuoja išmaniuoju telefonu, jei reikia kokybiškesnio vaizdo, – mėgėjiška kamera.

Pačios kurtas trumpas linksmas filmas dažniausiai tampa dovana draugams gimtadienio proga.

2. Čiuožimu A.Sereikaitė susidomėjo maždaug aštuonerių, kai su giminaičiais nuėjo pačiuožinėti. Iš pradžių tai buvo tik mėgėjiškos treniruotės sukant ratus ir varžantis, kas greitesnis.

Pradėjusi čiuožti trumpuoju taku, A.Sereikaitė kelerius metus treniravosi su ledo ritulininko pačiūžomis. Jų batai apgaubia čiurną ir baigiasi virš jos, peiliai – ne tokie aštrūs. O čiuožėjo pačiūžos batas baigiasi ties čiurna, kad būtų galima labiau sulenkti koją (mat čiuožiant tarp šlaunies ir blauzdos turėtų būti 45 laipsnių kampas) ir būtų mažesnis pasipriešinimas.

Čiuožėjai pačiūžų peilius galanda prieš kiekvieną čiuožimą – jie aštrūs tarsi peilio ašmenys. Dabartinės A.Sereikaitės pačiūžos pagal specialų užsakymą pagamintos Kanadoje. Jos kainuoja apie 4500 litų.

3. Nuo pusketvirtų metų A.Sereikaitė lankė plaukimo ir aerobinės gimnastikos treniruotes. Kai pradėjo čiuožinėti, jos kūnas jau buvo parengtas sportui.

„Buvau lankstesnė, greitesnė ir aktyvesnė nei daugelis vaikų“, – šypsojosi A.Sereikaitė. Ji iki šiol laisvai išriečia tiltelį, o iki špagato trūksta labai nedaug.

1. Dailųjį čiuožimą D.Stagniūnas lanko nuo šešerių. Iš pradžių dalyvaudavo vaikinų varžybose, tačiau jam sunkiai sekėsi daryti pustrečio apsisukimo ir trigubus šuolius, todėl niekaip nepavyko tapti Lietuvos čempionu. Tačiau net neįstengdamas pavyti sparčiau tobulėjančių čiuožėjų D.Stagniūnas turėjo svajonę dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

„Pamatysite, aš kada nors tikrai dalyvausiu olimpiadoje“, – prisimena buvusi jo trenerė Lilija Vanagienė.

Deividas buvo nepaprastai artistiškas, muzikalus. „Man atrodė, kad toks talentas negali tiesiog pražūti, todėl pasiūliau jam pereiti į ledo šokius“, – pasakojo L.Vanagienė.

Kaip tik tuo metu, kai pasisuko kalba, kad Deividas galėtų pereiti į ledo šokius, patyrusi trenerė sužinojo, jog perspektyvių šokėjų ieško amerikiečiai. D.Stagniūno karjera pasisuko nauja linkme – penkiolikos jis išvyko į JAV.

2. Kad D.Stagniūno šokių partnerė Isabella Tobias gautų Lietuvos pilietybę, trenerei ir šalies Čiuožimo federacijos prezidentei L.Vanagienei buvo svarbu asmeniškai. Ji buvo pažadėjusi sunkiai sergančiai D.Stagniūno motinai Zitai, kad jos sūnus tikrai dalyvaus olimpiadoje.

Deivido motina nesulaukė tos dienos, kai jos sūnui pagaliau atsivėrė durys į žaidynes. Penketą metų ji kovojo su klastingu vėžiu, o 2011-ųjų lapkritį JAV patyrė insultą. Jaunatviškos kaunietės gyvybė užgeso Čikagoje iš karto po to, kai 2012-ųjų pavasarį D.Stagniūnas ir I.Tobias baigė savo pasirodymą pasaulio pirmenybėse Nicoje. „Ji sunkiai sirgo, bet labai norėjo, kad Deividas važiuotų į tas varžybas. Išlydėjo jį iš ligoninės ir leido jam sušokti paskutinį šokį, – apie visus sukrėtusią šeimos tragediją pasakojo L.Vanagienė. – Kai buvusi Deivido partnerė Katherine Copely negavo pilietybės ir Deividui buvo užtrenktos 2010 metų Vankuverio olimpiados durys, ji prašė sūnaus nenuleisti rankų.

„Tikiu, kad tu tikrai nuvažiuosi į Sočį“, – tuomet kartojo.“ Kai I.Tobias pirmą kartą nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė D.Stagniūnas labai nusiminė. Tačiau L.Vanagienė jį ramino: „Deividai, aš pažadėjau tavo mamai, kad tu dalyvausi olimpiadoje, todėl tikiu, kad viskas bus gerai.“

3. Geriausias Lietuvos čiuožėjas turi puikų humoro jausmą, vaikystėje svajojo tapti didžėjumi, mėgsta sportinius automobilius ir vairuoja kaip lenktynininkas. „Kai jis vežė mane iš Čikagos į Detroitą, buvo nejauku“, – juokėsi L.Vanagienė. Apie D.Stagniūno humoro jausmą yra pasakojusi jo partnerė I.Tobias: „Kai tik susitikome, atrodė, jog šis vaikinas – smagiausias žmogus pasaulyje. Iki ašarų juokdavausi iš jo pokštų, juokingų judesių. Drauge praleidusi daugiau laiko ir geriau Deividą pažinusi pajutau, kad jis išties labai geras ir jautrus. Ir tokį jį pamato nedaugelis – Deividas slepiasi po linksmuolio juokdario kauke.“