Gausiai iliustruotoje knygoje atgyja
Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtos odisėjos vaizdai,
nuotaikos, buriuotojų prisiminimai, susitikimai su užsienio šalyse
gyvenančiais lietuviais. Šiame žygyje per visus pasaulio vandenynus
dalyvavo 120 įvairaus amžiaus ir profesijų jūrų buriavimo gerbėjų.
Kauno buriuotojų šeimoje išaugęs, jachtos kapitono diplomą įgijęs
P.Kovas parašė įdomią knygą. Ne tam, kad kažkam įrodytų mokąs gerai
valdyti ne tiktai per bangas šokinėjančius burlaivius, bet ir plunksną.
Jo beletristiniais gebėjimais neabejota ir anksčiau - BTV, LNK, TV3
televizijų kanalams anksčiau vadovavęs P.Kovas sukaupė nemenką kūrybinio
darbo patirtį. Dabar dirbantis verslo konsultantu, skaitantis paskaitas
autorius, atsigręždamas į savo praeitį, prisipažįsta, kad ne vienas
įdomesnis televizijos projektas buvo subrandintas būtent jachtoje.
„Ši knyga - kolektyvinio darbo rezultatas. Kai po šios odisėjos su
bendražygiais mokyklose, darbovietėse ir klubuose pasakodavau apie
plaukimą, pajutau, kad įdomu ne tik klausytojams, bet ir man pačiam -
darsyk pasidalyti patirtimi. Tie pokalbiai išsitęsdavo iki penkių
valandų, sulaukdavau vis daugiau klausimų, todėl sumąsčiau viską sudėti
į knygą. Čia rasite svarbiausius atsakymus, kurie rūpi žmonėms“, - per
knygos pristatymą uostamiesčio viešbutyje „Old Port“ kalbėjo P.Kovas.
Atgaivinti įvykius padėjo jachtos „Ambersail“ dienynas, nufilmuoti
vaizdai. P.Kovo knygoje publikuojamos ištraukos ir iš jo bendražygių
dienoraščių, įdomūs palaikymo komandos krante atsiminimai.
Nuotraukos
atspindi buriuotojų gyvenimą jachtoje - griežtą jų dienotvarkę, buitį,
tarpusavio santykius, kai už borto dieną ir naktį riaumoja vandenynas.
Kiekvienas įgulos narys, pasak P.Kovo, įdėjęs į šią knygą po žiupsnelį
meilės. Autorius dėkojo žmonai kaunietei aktorei Nijolei Narmontaitei
už tai, kad išleidžia, laukia ir šiaip už viską. Bet labiausiai
lenkėsi griebtis plunksnos įkvėpusioms mūzoms - jūroms ir audroms.
„Tūkstantmečio odisėjos“ dalyviai aplink pasaulio žemynus apskriejo
„greičio mašina“ - 19,2 metro ilgio ir 5,2 metrų pločio okeaninių
lenktynių jachta „Ambersail“, kurios stiebas galėtų siekti devynaukščio
stogą, o didžioji burė užklotų krepšinio aikštelę. Tokia jachta
generaliniu kursu įveikė 43 tūkst. 427 jūrmyles (80,5 tūkst. kilometrų).
Pasikeisdami etapuose buriuotojai per 9 mėnesius spėjo aplankyti 29
pasaulio uostus. Lietuvos pasiuntinius svetingai sutiko 26 užsienio
lietuvių bendruomenių atstovai - toli gimtinės visi kartu giedojo
„Tautišką giesmę“. P.Kovas plaukė dvejuose kelionės etapuose, viename
jam buvo patikėtos atsakingos „Ambersail“ kapitono pareigos.
„Kas priviliojo tiek vyrų leistis į šį nuotykį? Kas juos išginė iš namų
- tos komforto zonos, sukurtos per ilgus metus ? Kas vedė į nežinią, į
rūsčias jokiems dėsniams nepavaldžių vandenynų platumas? Kas juos
traukė kęsti fizinius ir dvasinius nepatogumus, nuolatinę įtampą, galbūt
net ir baimę patekus į stichijos gniaužtus, kantriai štampuojant
jūrmyles belsti net iki laivų nuolaužomis ir žuvusių jūrininkų kaulais
nubarstyto audringojo Horno kyšulio? Ir dar už savus pinigus...
Sudėtingas egzistencines problemas P.Kovas gvildena klausydamas savo
širdies balso: „Gyvenantys vien įpročiais yra supančioti naujų iššūkių
ir galimų pavojų baimės. Dažniausiai jie lieka taip ir nepažinę savo
galimybių ribų, neatskleidę jų. Bet yra ir kitokių - kurie meta iššūkį
savo baimėms, nebijo nerti į patį viesulo sūkurį, tarsi nuolat siektų
kurti save iš naujo. Savo noru jie leidžiasi išstumiami iš saugių įsčių
į nežinią. Vien tam, kad ją prisijaukintų, joje subręstų ir imtų
dairytis kitos, dar neatrastos. Šitaip vandenyne ieškome ir savęs“.
P.Kovo knyga - ne vien tiktai apie buriavimo meną. Tai ir vadovo,
azartiško, mėgstančio iššūkius žmogaus įžvalgos, parsivežtos iš jūros į
verslo vandenis.
Buriuotojų Everestu vadinamas Horno kyšulis jam -- tik
abstrakti siekiamybė, tikslo simbolis. P.Kovas neslepia, jog tai, ką
patyrė plaukdamas, yra ir jo asmeninė vadybos patirtis -- buriavimas ir
verslas šioje kelionėje susiliejo lyg nerimstantys vandenys ir išplukdė
tam tikrus atsakymus į klausimus, kurie turbūt rūpėjo ne tik jam vienam.
„Kaip nepasiduoti panikai ir stresui? Ko mus moko audros? Koks
turėtų būti ne tik kapitonas, o apskritai bet kokios komandos lyderis?
Kur prasideda ir baigiasi demokratijos ribos, kaip suvaldyti, sutelkti
kūrybingam darbui skirtingų charakterių žmones? Ilgainiui supranti,
kad burlaivis primena mažytę valstybėlę arba verslo įmonę: įgula --
darbuotojai, o kapitonas - vadovas. Galbūt manųjų jūros pamokų knyga
pravers ir tiems, kurie darbuojasi krante“, - vylėsi autorius.
Po šios kelionės P.Kovas, iš prezidento Valdo Adamkaus rankų gavęs
ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių, elegantiškai, kaip
tikras jūrininkas, pasipiršo savo mylimajai - teatro ir kino aktorei
N.Narmontaitei. Priklaupęs ant Prezidentūros laiptų, jai ant piršto
užmovė žiedą. Vyro užmojams Nijolė pritaria: „Pauliaus būdą, jo
mąstymą jau perpratau - juo smarkesnė audra jūroje, tuo jis ramesnis.
Tada ir kitiems žmonėms būna ramiau. Bet tai - apgaulinga ramybė“.
Su vyru dažnai buriuojanti N.Narmontaitė prisipažino jachtose patyrusi
ir ne itin malonių akimirkų: „Kartą, kai mėginome nusigauti iki vieno
Švedijos uostelio, dangus ėmė maišytis su jūra, net šešias valandas be
atvangos žaibavo, akys įskaudo nuo žiūrėjimo į prietaisus - pasijutau
kitame pasaulyje. Išlipusi į krantą jaučiausi lyg iš naujo gimusi,
norėjosi bučiuoti žemę ir visus žmones. Apie jūrligę nekalbėsiu...“
P.Kovas ramino į knygos pristatymą susirinkusius klausytojus, kuriems
gal dar neteko plaukti bangų talžomais ir blaškomais burlaiviais:
„Žmonės iškeliauja anapilin nuo kitokių negalių, nuo protą stingdančio
nerimo ir baimės jausmo. Tačiau nuo jūrligės dar niekas negavo galo.
Laive pajutus nemalonius simptomus, verčiau prigulti - tada palengvėja.
Mano tėvas sako, kad jūrlige neserga tik kiaulės ir debilai“.
Įspūdžiais dalijosi ir P.Kovo bendražygiai -- „Ambersail“ komandos
nariai Artūras Dargis, Algis Patašius, Romanas Borisovas, Kastytis
Bartusevičius. Buriuotojus į tolimą kelionę išlydėjęs, o vėliau sutikęs
juos Klaipėdos uoste kitos legendinės jachtos „Lietuva“ kapitonas
Steponas Kudzevičius džiaugėsi, kad visi šios odisėjos dalyviai grįžo
į namus gyvi ir sveiki, dar labiau užgrūdinti audrų, atvėrę sau naujus
pasaulio pažinimo horizontus, įgiję neįkainojamos patirties.
„Dažniausiai mirštama lovoje“, -- lyg tarp kitko pastebėjo prieš
dvidešimt metų jachta „Lietuva“ Žemės rutulį su viena komanda
apiplaukęs jūrų vilkas S.Kudzevičius. Burių jis dar nepadžiovė.
