Teisėjas geležine ranka

Ypač vyriška sporto šaka – rankų lenkimu – jau antrus metus užsiimantis Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas teisėjas Vytautas Krikščiūnas žurnalui „Teismai.lt“ atvirai apie šią sporto šaką, jos pasirinkimą ir privalumus.

- Visą savo gyvenimą sportavau. Kiek prisimenu, mokykloje toliausiai mesdavau kamuoliuką, greičiausiai bėgdavau 60 m, paskui 100 m distanciją, pirmas atvažiuodavau dviračiu, toliausiai nušokdavau. Kambario siena buvo nukabinėta pagyrimo raštais ir diplomais už pasiekimus sporte ir moksle. Augdamas kaime nuo 10 metų po 30–40 dienų per vasarą kartu su broliais ir draugais dirbdavau kolūkio laukuose prie šieno, rinkdavau akmenis (iki šiol turiu kolūkiečio darbo knygelę, išduotą man asmeniškai 1969 metais). Be to, padėdavau tėvams ūkio darbuose – šienaudavau dalgiu, ilgomis šakėmis kraudavau šieną į vežimą, pjaudavau kviečius ir miežius, nešdavau maišus į svirną, ardavau, akėdavau. Visada fizinį darbą vertinau kaip savotišką žaidimą, nes, pavyzdžiui, pjaudamas šieną visada stebėdavau, kokios raumenų grupės dirba. Tokiu būdu stengdavausi treniruotis, stiprėti.

Prieš kariuomenę lankiau sambo treniruotes, labai norėjau pakliūti tarnauti į oro desanto dalinius. Mano prašymą karinis komisariatas patenkino ir pasiuntė atlikti tarnybos į oro desanto dalinį Odesos srityje. Tarnavau žvalgų padalinyje, vėliau Karinės milicijos-autoinspekcijos būryje, todėl dveji tarnybos metai davė labai gerą psichologinį, fizinį ir kovinį pasirengimą.

Po to dirbau Jonavos milicijos skyriuje, 7 metus nuolat dalyvavau visose VRM ir savanoriškos draugijos „Dinamo“ organizuojamose šalies specialiosios daugiakovės, šaudymo, kovinio biatlono, automobilių ir motociklų varžybose, sėkmingai gindamas Jonavos VRS garbę. Kai gavau milicijos karininko laipsnį, dirbau tame pačiame skyriuje darbuotojų kovinės ir tarnybinės parengties vyresniuoju inspektoriumi, mokiau kolegas ekstremalaus šaudymo, kovinės savigynos, vairavimo ypatumų. Kaip pavyzdys – prisitraukdavau prie skersinio 25 kartus, rankomis atsispaudavau 47–50 kartų be sustojimo, šaudydavau 95–97 taškus iš 100, buvau įvykdęs kandidato į TSRS sporto meistrus normatyvą. Baigiau specialiuosius snaiperių kursus.

Keičiantis darbams ir gyvenimui, sportui laiko likdavo vis mažiau, tačiau fizinio krūvio visada pakako, todėl išlikau fiziškai tvirtas, nesistemingai žaisdavau krepšinį, kažkurį laiką lankiau kikbokso treniruotes.

Ir savo vaikus pratinau prie sporto. Sūnus Donatas ilgą laiką Jonavos sporto mokykloje žaidė futbolą, o atvykęs į Panevėžį kovojo bokso ringe (būdamas J. Balčikonio gimnazijos moksleivis tapo V. Karpačiausko bokso turnyro nugalėtoju). Sūnus Almantas lankė Panevėžio krepšinio sporto mokyklą, buvo įžaidėjas ir jam labai gerai sekėsi.

Aplinkybės taip susiklostė, kad Dubline sūnūs dirbo viešbučio restorano naktinio klubo apsaugoje, kur reikėjo didelės fizinės jėgos. Jie ėmė kultivuoti jėgos sportą. Grįžęs į Lietuvą sūnus Donatas pabandė rankų lenkimo varžybose ir jam patiko. Jaunėlis Almantas nenorėjo nusileisti, todėl ir jis užsiėmė rankų lenkimo sportu.

- Visi trys 2011 m. rudenį nuvykome į turnyrą Šiauliuose. Aš – kaip žiūrovas ir vaikų palaikytojas. Tada juokaudamas ir aš pabandžiau. Sportininkai liepė ir man sportuoti, nes ir be specialių treniruočių rezultatai buvo geri.

Didelių oficialių pasiekimų neturiu, išskyrus tai, kad 2012 m. tapau Lietuvos oficialaus čempionato sidabro medalių laimėtoju tiek kaire, tiek dešine rankomis meistrų (vyresnių nei 40 metų amžiaus) grupėje. 2013 m. Lietuvos čempionate pabandžiau dalyvauti kovose su jaunesniais varžovais, tačiau pergalės džiaugsmo neteko patirti, nors praktika buvo labai gera.

Labiausiai vertinu asmeninį pasiekimą, nes ir būdamas 54-erių jau antrus metus kiekvieną rytą prisiverčiu po pusvalandį padirbėti su namuose esančiais treniruokliais. Progresas akivaizdus, o tai mane labai malonina, padeda įveikti psichologines ir fizines perkrovas darbe.

- Manau, kad šiuo metu rankų lenkimo sporto populiarumas įgauna pagreitį, nes yra įregistruota Lietuvos rankų lenkimo federacija, daugelis miestų turi savo komandas, į turnyrus suvažiuoja daugiau kaip 100 įvairaus amžiaus ir svorio grupių sportininkų. Atvažiuoja ir užsienio sportininkų – iš Rusijos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos. Šiuo metu stipriausios Klaipėdos, Šilutės, Mažeikių ir Vilniaus komandos. Jas sudaro po 20–30 sportininkų. Kai kurie miestai organizuoja net moksleivių turnyrus. Oficialiuose turnyruose daugėja jaunų, perspektyvių žmonių, labai aktyviai kovoja merginos ir moterys. Turnyruose paprastai vyrų svorio kategorijos būna kas 10 kg pradedant nuo 60 kg, moterų – nuo 50 kg. Tarptautinėse varžybose svoris skirstomas kas 5 kg. Sunkiausi sportininkai sveria daugiau kaip 110 kg.

Stebina sportininkė Eglė Vaitkutė (Šilutės r. PK policininkė), kuri jau ne vieną kartą tapo absoliučia pasaulio čempione, yra daugkartinė Lietuvos ir Europos čempionė. Labai daug jaunimo atvažiuoja iš Šilutės, čia sportininkams vadovauja Aleksandras Pancerovas, taip pat iš Klaipėdos, kur vadovauja Mantas Ašmonas. Tai jaunų žmonių sportas, nes labai svarbu ne tik jėga, bet ir technika, reakcija, greitis, taktika, todėl vyresnių nei 50 metų sportininkų nedaug, tik apie dešimt. Aišku, realiai vyresnių sportininkų yra daugiau, bet jie nedalyvauja oficialiuose turnyruose, pasitenkina rajoninėmis šventėmis.

- Aš kiekvieną rytą apie 10 minučių skiriu intensyviam apšilimui: kaklo, nugaros, stuburo, kojų lavinimo judesiai, lanko sukimas apie juosmenį, šuoliukai, rankų judesiai be krūvio. Po to dirbu treniruokliu: vieną rytą darau pratimus, imituojančius rankų lenkimą, su 35 kg svarmenimis – 5 prisėdimai po 15–20 kartų. Jeigu dar nejaučiu didelio raumenų tempimo, paskutinįjį pratimą darau ne 20 kartų, o tol, kol galiu. Kitą rytą prisėdu prie kito treniruoklio – stiprinu tik bicepsus. Trečią rytą kita serija – pečių ir nugaros raumenims stiprinti. O laisvu laiku, taip pat ir darbe, spaudinėju ekspanderį, stiprinantį riešo ir rankos raumenis. Paskui – drungnas dušas ir ruošimasis į darbą.

Mano sūnūs treniruojasi profesionaliai. Jie eina į sporto klubą ir ten sportuoja apie dvi valandas, naudoja visai kitokią taktiką, kitus pratimus ir įrengimus. Geriausia turėti partnerį ir kartu su juo atlikti realius rankų lenkimo pratimus prie tam skirto stalo.   - Nuo ko turėtų pradėti susidomėjusieji šia sporto šaka?

- Manau, nuo profesionalaus trenerio arba rankų lenkiko patarimų, nes gauti traumą, kuri kels skausmą visą likusį gyvenimą, labai nesunku. Kategoriškai nepatariu buitiškai, be pasirengimo ir be apšilimo, o ypač panaudojus „degaus skysčio“, rungtis su draugais. Traumos garantuotos, net su raiščių trūkimais ir kaulų lūžiais.     - Kas sunkiausia šiame sporte?

- Aš fizinės jėgos turiu pakankamai, tačiau trūksta patirties ir staigumo, žaibiško smūgio starto metu, dar netobula stovėsena ir neteisingai pasirenkama taktika (be to, ir amžius juk savo daro). Dauguma sportininkų šioje srityje sportuoja kelis ar keliolika metų. Teisėjui davus startą, dažnai pavėluotai reaguoju priešintis. Tai – sekundės dalys, o kova jau praktiškai pralaimėta.   - Ar teko patirti traumų?

- Čia tris kartus nusispjoviau... (juokiasi). Kol kas ne, nes organizmas pats save dar saugo. Kai jam pasidaro per sunku, jis kažkaip „išjungia“ raumenis. Profesionalūs sportininkai užsišaldo skaudančius sąnarius ir toliau eina į kovą. Man taip neteko, matyt, aš taip ir nedaryčiau.

- Manau, kad kai kurie žino.   - Ką apie šį jūsų užsiėmimą mano vaikai ir žmona?

- Na, vaikai labai patenkinti, didžiuojasi, kai kiti sportininkai klausia, ar čia jų tėtis, nes tokių šiuo sportu užsiimančių šeimų yra vienetai: Pancerovų šeima iš Šilutės, Milių šeima iš Mažeikių, broliai Grigaičiai iš Kauno klubo. Atvažiavę sūnūs (mat abu gyvena Vilniuje) pataria, ką geriau daryti, kokias vietas labiau lavinti, į ką atkreipti dėmesį. Vis ragina daugiau dalyvauti įvairiose varžybose, įgauti daugiau praktikos. O aš viską darau tiek, kiek man tai yra malonu.

Na, o žmona seniai prie manęs tokio priprato, ji nuo pat pirmų dienų mane sportuojantį matė, tad priima gana tolerantiškai. Tik bijo, kad nepatirčiau traumų.   - Šiame sporte dar esate pradedantysis. Kokie jausmai apima, kai nepavyksta nugalėti?

- Aišku, labai malonus pergalės jausmas, tačiau visiškai nesikankinu, kai mane nugali, o tai nutinka dažnai. Aš visa tai vertinu kaip žaidimą, kaip savo ego patenkinimą. Pergalė man nėra savitikslis dalykas. Man svarbiau fizinė būklė, kūno sudėjimas, išvaizda, sveikata ir moralinis pasitenkinimas.     - Kokią savo ateitį įsivaizduojate šiame sporte?

- Neturiu planų nugalėti bendraamžį Aleksandrą Pancerovą, kuris sportuoja jau dešimtmečius ir yra daugiametis Lietuvos, Europos čempionas bei prizininkas, 2013 m. Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas, vadinasi, pirmoji vieta nenusimato… (juokiasi). Su kitais savo svorio kategorijoje galiu pakovoti. Kadangi mano rezultatai per treniruotes tolygiai kyla, manau, dar vieną kitą kovą, kad ir su jaunais varžovais, galiu laimėti (šypsosi). Kadangi šioje sporto šakoje retai kova trunka ilgiau nei 10–15 s, o kitos – tik sekundę kitą, tai kovos įtampa neturi didelio poveikio širdies veiklai ir negresia infarktu vyresniems žmonėms, kaip kad tokiose sporto šakose, kaip ilgas bėgimas, krepšinis, futbolas. Aišku, jeigu nepersistengi (juokiasi).   - Ar rankų lenkimo čempionatų dalyviai žino, kad jiems tenka kovoti su teisėju? Kokia būna jų reakcija?

- Manau, kad nežino, nes aš niekam to specialiai nesakau, visiems esu paprasčiausiai Vytautas Krikščiūnas iš Panevėžio. Privataus pokalbio metu vienam treneriui tai pasakiau atsakydamas į jo klausimą, kuo aš užsiimu. Jis liko labai nustebęs, nes dar nėra to buvę, kad Lietuvos aukščiausios lygos rankų lenkimo turnyruose dalyvautų tokios specialybės žmogus.   - Ką jums, kaip teisėjui ir kaip žmogui, duoda šis sportas?

- Jau minėjau, kad moralinis pasitenkinimas yra labai didelis. Su vaikais juokaujame, aptarinėjame vienas kito bicepsus, progresą, diskutuojame visiems rūpima ta pačia tema. O tai labai miela kaip tėvui. Be to, jaučiuosi pakankamai tvirtas, sportiškas.

Šią vasarą jauno, išsipūtusiais raumenimis, neblaivaus chuligano buvau užpultas prekybos centre, prie kasos, vien dėl to, kad šeštadienio rytą į prekybos centrą nusipirkti laikraščių nuvykau „neatsargiai“ apsivilkęs marškinėlius su rankų lenkimo sporto piešinėliu ir atitinkamu užrašu. Jis ėmė reikalauti „išeiti į lauką“ ir išbandyti jėgas, tačiau aš nesutikau ir liepiau kviesti apsaugą. Tada čia pat, viešoje vietoje, dešimčių pirkėjų akivaizdoje, jis panaudojo smurtą suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į įvairias mano kūno vietas. Jam nepasisekė, nes ne tik kad nepadarė man didelės žalos (išskyrus moralinę), tačiau pats nukentėjo fiziškai, be to, buvo sulaikytas (be apsaugininkų pagalbos), o šiuo metu jau atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, nes anksčiau kelis kartus buvo teistas už analogiškas veikas neišnykus teistumui.