Sh.Fraser-Pryce rožine spalva nudažyti plaukai plaikstėsi varžovėms prieš nosį, kai ji vos startavusi išsiveržė į priekį.
Pasaulio lengvosios atletikos čempionato finale 26-erių jamaikietė net turėjo laiko suspausti ir pergalingai iškelti kumštį dar prieš kirsdama finišo liniją.
160 cm ūgio sprinterė 100 m nubėgo per 10,71 sek., net 0,22 sek. aplenkdama artimiausią varžovę Muriele Ahoure (Dramblio Kaulo Krantas) ir 0,23 sek. – 2011-ųjų pasaulio čempionę amerikietę Carmelitą Jeter.
Dabar savo kolekcijoje Sh.Fraser-Pryce turi po du olimpinius ir pasaulio čempionato aukso medalius, iškovotus 100 m distancijoje. Tiek pat, kiek ir jos tautietis Usainas Boltas.
„Nenoriu savęs lyginti su niekuo. Usainas turi tai, ką turi.
Bet ko U.Boltas tikrai neturi – tai tokių plaukų, – po finišo džiaugėsi čempionė. – Jie mane daro gražesnę.”
Neabejojo savo pergale
Sh.Fraser-Pryce pratęsė pergalingas Jamaikos sprinterių tradicijas. 2009-aisiais ji laimėjo pirmąjį savo titulą, o Lužnikų stadione kaip ir U.Boltas susigrąžino 2011-aisiais prarastą čempionės vardą.
„Neatiduosiu niekam naujo aukso medalio, – dar prieš finalą pažadėjo dusyk olimpinė čempionė. – Kai atsistojau į starto vietą, buvau visiškai rami, nes žinojau, ką turiu daryti.”
Po žaibiško starto – svarbiausio savo kozirio – jamaikietė finišo link skriejo taip, tarsi būtent nuo šio bėgimo priklausytų jos likimas.
„Ji tiki, kad jeigu liausis stengtis ir dirbti iš paskutinių jėgų, praras viską, ką dabar turi”, – neslėpė čempionės treneris Stephenas Francis.
Užaugo banditų kvartale
Sprinto karalienė namuose turi grožio saloną ir plaukų priežiūros prekių parduotuvę, bet iki šiol nepamiršo skurdžios savo vaikystės.
Shelly užaugo Voterhause – pavojingiausiame Jamaikos sostinės Kingstono rajone.
Visa valdžia čia iki šiol priklauso banditams ir narkotikų prekeiviams, o plastikine plėvele dengtoje lūšnoje būsima čempionė buvo priversta dalytis vienintele lova su motina ir dviem savo broliais.
„Kartu augo mano broliai iš motinos pusės, nes kiek jų dar turėjau iš tėvo pusės, tiesą sakant, iki šiol nežinau”, – neslėpė Shelly.
Nuo pat vaikystės ji puoselėjo vienintelę svajonę – iškeliauti kitur, kur turėtų savo kambarį.
„Mama gyveno labai skurdžiai. Žinojau, kad pakeisti situaciją galiu tik aš pati, – prisipažino čempionė. – Nesitikėjau, kad tapsiu sportininke, bet supratau, jog privalau sunkiai dirbti norėdama pabėgti iš skurdo.
Mokykloje turėjau labai daug draugių, kurios nuolat pasakojo, kaip puošia savo kambarį.
Svajojau, kad vieną dieną tai padaryti galėčiau ir aš.”
Nepamiršo likimo brolių
Darbo nebijanti miniatiūrinė jamaikietė įgyvendino visas savo svajones.
Pastaruosius penketą metų ji dominuoja pasaulio sprinte, o pernai net baigė universitetą ir gavo vaikų ugdymo diplomą.
Išskyrus nesėkmę 2011-aisiais, kai pasaulio čempionate Tegu liko šalia garbės pakylos, ir įtarimų šešėlį, kai 2010-aisiais jos dopingo mėginyje buvo rasta analgetikų (bėgikė teisinosi padariusi klaidą jais malšindama dantų skausmą), sprinto karalienė, regis, galėtų pamiršti išgyventas kančias.
Bet grįžusi iš kiekvienų varžybų ji vėl skuba į savo vaikystės dienų rajoną.
„Voterhausas – tai dalis manęs. Kai čia grįžtu, galiu pamatyti, iš kur kilau. Šie vaizdai man padeda neatitrūkti nuo realybės, – neslėpė Shelly. – Man pasisekė iš čia ištrūkti. Žinau, kad buvę kaimynai dabar žiūri išpūtę akis ir didžiuojasi mano sėkme. Bet privalau neužriesti nosies ir toliau sunkiai dirbti, kad pergalės nesibaigtų.
Esu olimpinė (2008 ir 2012 m.) ir pasaulio čempionė (2009 ir 2013 m.), todėl galiu padėti ir savo šeimai, ir kitiems vietos žmonėms.
Būtent tai dabar mane skatina toliau kautis.”
Šie žodžiai – dar vienas įspėjimas būsimoms jamaikietės varžovėms 200 m distancijoje. (AP, „L’Equipe”, LR)
