R. Meilutytė grąžino susidomėjimą pasaulio pirmenybėmis ir viltį džiaugtis medaliu

Šių metų pasaulio vandens sporto šakų pirmenybėse iš olimpinės čempionės R. Meilutytės tikimasi daugiau negu nepriklausomos Lietuvos sportininkai pasiekė per visus iki šiol vykusius planetos čempionatus. O mūsiškių pasiekimai buvo labai kuklūs – nuo 1994 metų per aštuonis čempionatus iš baseinų buvo išgriebti tik du bronzos medaliai.

Abu apdovanojimus Lietuvos plaukikai laimėjo Romos olimpiniame baseine. Tiesa, skirtinguose čempionatuose. 1994 metais plaukdamas 50 m laisvuoju stiliumi trečiąją vietą užėmė Raimundas Mažuolis, 2009 metais jo rezultatą plaukdamas 200 m krūtine pakartojo Giedrius Titenis.

Tauresnių medalių lietuviai laimėjo tik sovietmečiu. 1978 metais Vakarų Berlyne pasaulio čempione plaukdama 200 m krūtine tapo labiausiai tituluota Lietuvos plaukikė Lina Kačiušytė, o 1982 metais Gvajakilyje toje pačioje distancijoje sidabro medalį laimėjo Robertas Žulpa.

Pasaulio vandens sporto šakų čempionatai pradėti rengti prieš keturis dešimtmečius. Pirmą kartą geriausi plaukikai, šuolininkai į vandenį, sinchroninio plaukimo atstovės bei vandensvydininkai į vieną vietą susirinko 1973 metais, o medalius išsidalino Belgrado „Tašmajdan“ sporto centre.

Jugoslavijos sostinėje varžėsi 686 vandens sporto šakų atstovai, bet lietuvių tarp jų nebuvo. Pirmoji sąjunginio lygio Lietuvos plaukikė Birutė Užkuraitytė (Statkevičienė) kaip tik tuo metu išgyveno geriausią savo karjeros laikotarpį, 1972 metais pirmoji iš Lietuvos plaukikų tapo SSRS čempione ir olimpinių žaidynių dalyve, tačiau per planetos pirmenybes vietos šalies rinktinėje jai neatsirado.

Nė vienas lietuvis nenuplaukė ir į Kolumbijos miestą Kalį, kur 1975 metais vyko antrosios pasaulio pirmenybės. Mūsų krašte bangas tuo metu pradėjo kelti Arvydas Juozaitis, bet jis geriausius rezultatus pasiekė 1976-aisiais, kai dalyvaudamas Monrealio žaidynėse iškovojo olimpinį bronzos medalį.

Lietuvių debiuto arena buvo 1936 metų olimpines žaidynes menantis ir iki šiol veikiantis Berlyno olimpinis plaukimo baseinas, kuriame 1978 metais įvyko trečiosios pasaulio vandens sporto šakų pirmenybės. Per jas į SSRS rinktinę pateko iškart du Lietuvos plaukikai Lina Kačiušytė ir Robertas Žulpa. Istorinėje Vokietijos sostinėje abu plaukė 200 m krūtine distanciją.

Ir 15-metė L. Kačiušytė, ir 18-metis R. Žulpa iškilo kaip tik 1978 metais. Ypač staigiai į pasaulio elitą įsiveržė L. Kačiušytė, liepą laimėjusi SSRS pirmenybių sidabro bei bronzos medalius, o jau rugpjūtį 200 m distancijoje nuo savo geriausio rezultato nubraukusi daugiau nei 3 sekundes ir Berlyne du kartus gerinusi pasaulio rekordą.

Pirmą kartą pasaulio rekordą vilnietė pagerino planetos pirmenybių atrankos plaukime (2.33,11). Po to dar greičiau nuplaukė finalo varžybose (2.31,42). Šis fantastiškas rezultatas L. Kačiušytei garantavo pasaulio pirmenybių aukso medalį.

L. Kačiušytė pasaulio rekordininkė buvo iki 1985 metų (su vienos savaitės pertrauka 1979-ųjų pavasarį). Tiesa, viršūnėje ilgai išsilaikė ne Vakarų Berlyne pasiektas rezultatas. Lietuvė greičiausiai plaukė 1979 metų balandį per Potsdame vykusias varžybas (2:28,36).

Kitas vilnietis R. Žulpa per 1978 metų pasaulio pirmenybes irgi pateko į finalą, bet jame tenkinosi 5-ąja vieta.

Nors Lietuva tikėjosi, kad L. Kačiušytė dar daug metų džiugins svarbiausiose varžybose laimimais medaliais, taip neatsitiko. Pasaulio rekordininkė 1980 metais Maskvoje tapo olimpine čempione ir nesulaukusi nė 20-ies baigė sportininkės karjerą.

Vilniaus treneriai tuo metu paruošė kitą perspektyvią plaukikę – Aiškutę Buzelytę, kurios specializacija irgi buvo plaukimas krūtine. 1981-1983 metais A. Buzelytė laimėjo kelis SSRS pirmenybių medalius, dalyvavo Europos pirmenybėse, tačiau 1982-aisiais jos rezultatai buvo šiek tiek prastesni ir į Ekvadoro mieste Gvajakilyje vykusį ketvirtąjį pasaulio vandens sporto šakų čempionatą vilnietė nepateko.

Pietų Amerikoje Vilniaus plaukimo mokyklos garbę gynė R. Žulpa. Jo antrasis bandymas buvo sėkmingesnis negu pirmasis ir R. Žulpa iš Ekvadoro grįžo su sidabro medaliu, iškovotu plaukiant 200 m krūtine.

R. Žulpai baigus karjerą, Lietuvos plaukimas pajuto pergalių sausrą. Devintajame dešimtmetyje lietuviai medalių nelaimėjo net ir keliose iš eilės SSRS pirmenybėse, tad apie dalyvavimą penktajame pasaulio vandens sporto šakų čempionate, vykusiame 1986 metais Madride, nebuvo nė minčių.

Nauja Lietuvos plaukimo viltis įsižiebė tik 1988 metais, kai SSRS čempionate sužibėjo 16-metis vilnietis Raimundas Mažuolis. Jis pateko į olimpinę rinktinę ir Seulo žaidynėse buvo apdovanotas sidabro medaliu.

Tačiau galimybės dalyvauti pasaulio pirmenybėse R. Mažuolis turėjo laukti iki 1994 metų.

Tuo metu, kai 1991-ųjų sausį Australijos mieste Perte vyko šeštasis pasaulio vandens sporto šakų čempionatas, Lietuvos sportas kybojo tarp dangaus ir žemės. Paskelbus nepriklausomybę mūsų sportininkai pasitraukė iš SSRS rinktinių ir čempionatų, o tarptautinės organizacijos savarankiškos Lietuvos dar nebuvo pripažinusios.

Nepriklausomos Lietuvos vėliava per pasaulio vandens sporto šakų čempionatą tarp kitų pirmą kartą plėvesavo 1994 metais.

Į Romoje vykusias varžybas mūsų šalis išsiuntė penkis plaukikus ir dvi plaukikes, bet vienintelė reali Lietuvos plaukimo viltis buvo olimpinis prizininkas R. Mažuolis.

Kodėl gerų rezultatų nelaukta iš kitų sportininkų, pirmosiomis čempionato dienomis ironiškai paaiškino laikraštis „Lietuvos sportas“: „Kadangi Lietuvoje šiuo metu baseinai uždaryti, mūsiškiams plaukikams Romoje buvo puiki proga vėl paplaukioti“.

Dėl R. Mažuolio, kuris treniravosi JAV ir apie metus visai nesilankė Lietuvoje, taip pat kilo rimtų klausimų. Lietuvos plaukimo lyderis savo gerbėjus smarkiai nuvylė per 1992 metų Barselonos olimpines žaidynes (jose nepateko nė į vieną A finalą), todėl buvo abejojama, ar šiam sportininkui pavyks įveikti svarbių varžybų jaudulį.

Laimei, Romoje liūdna istorija nepasikartojo. R. Mažuolis plaukdamas 50 m laisvu stiliumi laimėjo bronzos medalį, o dukart ilgesniame nuotolyje finišavo septintas.

„Pasirodžiau neblogai. Neseniai sirgau plaučių uždegimu, pusantro mėnesio buvau nei pakartas, nei paleistas, dvi savaites visai neplaukiojau. Tai atsiliepė rezultatams. Bronzos medaliu esu patenkintas, bet koks čempionato laimikis man teikia didelį džiaugsmą“, - savo rezultatą įvertino R. Mažuolis.

Dar du lietuviai Italijos sostinėje pateko į B finalą. Laura Petrutytė (50 m laisvu stiliumi) užėmė 14-ąją vietą, Arūnas Savickas (200 m nugara) – 16-ąją.

Čempionate dalyvavo ir dabartinis Lietuvos plaukimo federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Špokas. Jis plaukdamas nugara užėmė 33-ąją (100 m) ir 35-ąją vietą (200 m).

Beje, septintajame pasaulio vandens sporto šakų čempionate dalyvavo 102 šalių sportininkai. Ant garbės pakylos lipo tik 16 valstybių atstovai, o Lietuva medalių lentelėje pasidalijo 15-ąją vietą su varžybų šeimininke Italija.

Kitos dvejos pasaulio pirmenybės vyko tolimuose Rytų kraštuose: 1998 metais – Perte, 2001 metais – Fukuokoje (Japonija).

Kadangi kelionės buvo brangios, o apie medalius Lietuvos plaukimo vadovai net nesvajojo, mūsų šalies delegacija abukart buvo labai negausi. Į Australiją išvyko tik du, į Japoniją – keturi plaukikai. Perte geriausią rezultatą pasiekė A. Savickas. Jis plaukdamas 200 m nugara pateko į B finalą ir galutinėje lentelėje užėmė 14-ąją vietą.

Fukuokoje tarp lietuvių geriausiai pasirodė Darius Grigalionis, irgi plaukęs nugara, 50 m distancijoje patekęs į pusfinalį ir jame užėmęs 12-ąją vietą. Beje, atrankos plaukime D. Grigalionio rezultatas buvo šeštas.

Per dvejus metus tarp devintojo ir dešimtojo čempionatų Lietuvos plaukimo situacija pagerėjo neženkliai, bet 2003 metais jubiliejinėse planetos vandens sporto šakų pirmenybėse Barselonoje varžėsi dukart daugiau mūsų šalies plaukikų – aštuoni. Lietuvos rinktinę, kaip ir Perte bei Fukuokoje, sudarė vien vyrai.

Antrame iš eilės čempionate tarp lietuvių geriausias buvo D. Grigalionis. Stipriausioje savo rungtyje 50 m plaukime nugara panevėžietis pateko į finalą ir užėmė 6-ąją vietą.

Šioje distancijoje D. Grigalionis tarp geriausių buvo visuose varžybų etapuose. Atrankos plaukime jis finišavo šeštas, pusfinalyje – aštuntas.

Prie planetos plaukimo lyderių priartėjo ir Vytautas Janušaitis. Jis 200 m kompleksinio plaukimo atrankoje užėmė 6-ąją vietą, o pusfinalyje buvo 11-tas.

Vyriška kompanija Lietuvai atstovavo ir 2005 metų pasaulio čempionate Monrealyje. Didžiausio Kanados miesto „Parc Jean-Drapeau“ vandens arenoje plaukė šeši lietuviai, o jų rezultatai buvo panašūs kaip ir Katalonijos sostinėje.

Tiesa, neskaitant vienos išimties – griausmingos sensacijos vos nesukūrė Lietuvos ketveriukė, estafetės 4x100 m laisvu stiliumi varžybose iki garbės pakylos pritrūkusi vos trečdalio sekundės. Lietuvos komanda nustebino jau atrankos plaukime, kuriame užėmė 5-ąją vietą. Finale Paulius Viktoravičius, V. Janušaitis, Saulius Binevičius ir Rolandas Gimbutis plaukė dar greičiau ir finišavo ketvirti. Lietuvius aplenkė tik JAV, Kanados ir Australijos plaukikai. Už mūsiškių nugaros liko tokios plaukimo supervalstybės kaip Vokietija, Rusija ir Nyderlandai.

Asmeninėse varžybose geriausiai pasirodė V. Janušaitis. Kaunietis 200 m kompleksiniame plaukime užėmė 6-ąją vietą.

Plaukdamas 100 m laisvu stiliumi į pusfinalį pateko ir 16-ąją vietą užėmė R. Gimbutis.

Sovietmečiu Lietuvos plaukikai didžiausias pergales iškovojo plaukdami krūtine. Šio, lėčiausio plaukimo stiliaus specialistai buvo ir pirmasis mūsų olimpinis prizininkas A. Juozaitis, ir olimpiniai čempionai L. Kačiušytė bei R. Žulpa.

Nepriklausomybės laikotarpiu šis stilius tapo ir taip silpno Lietuvos plaukimo Achilo kulnu. Užtenka paminėti, kad po 1994 metų ketveriose iš eilės pasaulio pirmenybėse nedalyvavo nė vienas plaukimo krūtine atstovas.

Lietuvos braso tradicijos buvo atgaivintos tik šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje, kai į plačiuosius vandenis išplaukė anykštėnas Giedrius Titenis. Jis 2006 metais tapo pasaulio jaunių čempionato prizininku, o 2007 metais sėkmingai debiutavo Melburne vykusiame planetos suaugusiųjų čempionate.

Tiesa, nuplaukti iki finalo 17-mečiui vaikinui tąkart dar nepavyko, tačiau patekimas į pusfinalį ir galutinė 12-oji vieta 100 m distancijoje buvo puiki pamoka ir būsimųjų pergalių pranašas.

„Melbourne Park“ teniso komplekso Rodo Laverio arenoje laikinai įrengtame baseine tarp aštuonių lietuvių geriausias vėl buvo V.Janušaitis. Jis užėmė 7-ąją vietą 200 m kompleksiniame plaukime. V. Janušaitis taip pat pateko į 100 m plaukimo nugara pusfinalį, bet atsisakė jame varžytis, nes norėjo geriau pasirengti savo mėgiamiausiai rungčiai.

2009 metais pasaulio vandens sporto šakų čempionatas grįžo į Lietuvai laimingą areną – Romos „Foro Italico“ sporto komplekso plaukimo stadioną.

Prieš 1960 metų olimpines žaidynes pastatytame baseine jėgas išmėgino iki šiol gausiausia Lietuvos komanda, kurią sudarė 12 plaukikų: 7 vyrai ir 5 moterys.

Galingiausiais grybšniais baseino vandenį skrodė G. Titenis. Jis plaukdamas krūtine pateko į finalą 100 ir 200 m varžybose, o ilgesnėje distancijoje iškovojo bronzos medalį.

G.Titenio rezultatai šioje rungtyje gerėjo palaipsniui. Atrankos plaukime lietuvis užėmė 7-ąją vietą, pusfinalio – 5-ąją, finalo – 3-ąją.

Pasibaigus 200 m krūtine plaukimo varžyboms ant garbės pakylos lipo net keturi sportininkai. Vieną akimirką su G.Titeniu baseino sienelę palietė australas Christianas Sprengeris, tad varžybų organizatoriai bronzos medaliais apdovanojo du plaukikus.

„Pasirengimas čempionatui buvo kruopščiai suplanuotas ir įvykdytas. Mes norėjome plaukti finale, o kiekvienas ten patekęs plaukikas vertas medalio. Finale greičiau plaukė tie, kurie atlaikė įtampą“, - auklėtinio sėkme stipriai nesistebėjo Lietuvos rinktinės treneris Žilvinas Ovsiukas.

G. Titeniui iki medalio nedaug trūko ir plaukiant 100 m. Geriausias Lietuvos plaukikas užtikrintai pateko į finalą ir užėmė 6-ąją vietą.

Kitų lietuvių rezultatai Amžinajame mieste buvo daug prastesni. Be G. Titenio nė vienam mūsų šalies plaukikui nepavyko patekti bent į pusfinalį.

Ypač toli nuo pasaulio plaukimo lyderių atsiliko Lietuvos merginos. Geriausias lietuvių rezultatas buvo 25-oji vieta, kurią užėmė 200 m krūtine plaukusi 16-metė Urtė Kazakevičiūtė.

Po dvejų metų Šanchajuje Lietuvos rinktinė vėl susitraukė. Į 14-ąsias pasaulio vandens sporto šakų pirmenybes mūsų šalis išsiuntė 5 plaukikus (4 vyrus ir 1 moterį).

Lietuvos komandoje vėl geriausias buvo į du finalus patekęs G.Titenis, bet šįkart iškovoti medalio jam nepavyko. Abiejose pagrindinėse distancijose (100 ir 200 m krūtine) anykštėnas liko šeštas.

Ilgesniame nuotolyje G. Titenis sužadino Lietuvos sporto mėgėjų viltis laimėdamas atrankos etapą, bet pusfinalyje ir finale plaukė lėčiau.

200 m kompleksiniame plaukime į pusfinalį dar kartą (jau ketvirtą) pateko V.Janušaitis. Vis dėlto šį sykį jis turėjo tenkintis 10-ąja vieta.

V. Janušaičiui šios pasaulio pirmenybės buvo paskutinės. Vienas geriausių šio amžiaus Lietuvos plaukikų, laimėjęs aštuonis sidabro ir bronzos medalius Europos čempionatuose trumpame baseine, per planetos pirmenybes 50 m baseine prizininku taip ir netapo.

Tokį rezultatų skirtumą galima paaiškinti ne vien didesne konkurencija pasaulio pirmenybėse. Mūsų plaukikai labai ilgai neturėjo galimybių namie treniruotis ilgame take, todėl ne vien V.Janušaitis, bet ir daugelis kitų Lietuvos plaukimo lyderių prie geriausių pasaulio plaukikų labiau priartėjo 25 m baseine.