Sezono suvestinė. Kaip sekėsi Lietuvos rankininkams legionieriams

Baltarusija. Iškovojo du titulus

Remigijaus Čepulio biografijoje gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje vienas po kito atsirado du auksiniai įrašai. Minsko „Dinamo“ komanda, kurios garbę gynė kairysis pusiaukraštinis iš Lietuvos, iš pradžių penktus metus iš eilės laimėjo Baltarusijos pirmenybių aukso medalius, o vos spėjusi atšvęsti šią pergalę iškovojo ir šalies taurę.

Čempionate „Dinamo“ per 20 rungtynių surinko 35 taškus ir 4 taškais aplenkė sidabrą laimėjusią Minsko SKA komandą, o taurės finale 26:25 palaužė Bresto „Meškov“ pasipriešinimą.

Deja, per svarbiausias dvikovas (lemiamas čempionato rungtynes su SKA ir taurės finalo ketvertą) R.Čepulis savo komandai padėti negalėjo dėl čiurnos traumos.

Vienas geriausių „Dinamo“ gynybos specialistų R. Čepulis spėjo daug nuveikti iki tol. Jis buvo labai naudingas ne vien nacionalinėse varžybose, kuriose „Dinamo“ turėjo vos du rimtus konkurentus SKA bei „Meškov“, bet ir Čempionų lygoje. Minsko ekipa vos antrą kartą žaidė pajėgiausiame žemyno turnyre, bet jame jautėsi tarsi senbuvė, lygiai kovojo net su tokiais Europos rankinio galiūnais kaip „Barcelona“ ir užtikrintai pateko į atkrintamąsias varžybas. Baltarusijos čempionų žygis buvo nutrauktas tik aštuntfinalyje, kuriame „Dinamo“ atsitrenkė į Skopjės „Metalurg“ barjerą.

Ši nesėkmė „Dinamo“ vadovų smarkiai nenuliūdino. Pasibaigus visoms varžyboms jie tvirtino, kad šis sezonas buvo geriausias klubo istorijoje.

Visai priešingos nuotaikos vyravo „Meškov“ stovykloje. Bresto komanda, kurios aprangą vilkėjo Nerijus Atajevas, Vaidotas Grosas ir pirmąją sezono pusę dėl sunkios traumos praleidęs Valdas Novickis, Baltarusijos lygoje į priekį praleido du Minsko klubus ir tenkinosi tik bronzos medaliais. Tai buvo prasčiausias rezultatas per 11 metų „Meškov“ klubo istoriją.

„Meškov“ vadovai nebuvo patenkinti ir rezultatais EHF taurės varžybose. Jose komandai buvo keliama užduotis patekti į grupių etapą, bet Bresto rankininkams labai nepasisekė traukiant burtus ir jie jau trečiajame atrankos rate nusileido galingai Giopingeno „Frisch Auf“ ekipai iš Vokietijos (po to „Frisch Auf“ pateko į EHF taurės finalo ketvertą).

Bresto komanda iš dalies atsigriebė Pietryčių lygoje, kurioje varžėsi su stipriausiomis Pietų slavų šalių ekipomis. Šiame turnyre „Meškov“ gana netikėtai aplenkė Čempionų lygoje rungtyniaujančias komandas ir tapo reguliariojo sezono nugalėtoja. Tačiau finalo ketverte „Meškov“ liko be pergalių: pralaimėjo ir pusfinalio rungtynes Zagrebo „Croatia osiguranje“ ekipai, ir dvikovą dėl bronzos medalių Skopjės „Metalurg“ komandai.

Siekti geresnių rezultatų Bresto rankininkams, ko gero, trukdė klubo vadovybės blaškymasis. Sezonui dar nespėjus įsibėgėti buvo atleistas treneris Gintaras Savukynas, kurio vietą užėmė iki tol sporto direktoriaus pareigas ėjęs Miglius Astrauskas. Tačiau ir jis dirbo neilgai – tik iki kovo mėnesio. Kadangi rezultatai nebuvo patenkinami, „Meškov“ vadovai vos pasibaigus sezonui paskelbė, kad nepratęs sutarčių su maždaug puse žaidėjų. Tarp paliekančių Brestą atsidūrė ir du lietuviai V.Grosas bei V.Novickis.

Visas svarbiausias rungtynes šiais metais pralaimėjo ir Šveicarijos čempiono vardą prarado Šafhauzeno „Kadetten“ klubas, kuriame žaidžia vartininkas Arūnas Vaškevičius.

„Kadetten“ sunkiai į priekį yrėsi nuo pirmųjų sezono savaičių. Pirmajame Šveicarijos lygos etape Šafhauzeno ekipa užėmė vos trečiąją vietą, šešių komandų finalo grupėje tik po paskutiniųjų rungtynių pakilo į antrąją poziciją, o finalo serijoje 2:3 nusileido stabiliausiai žaidusiai Tuno „Wacker“ komandai.

Šafhauzeno rankininkai suklupo ir Šveicarijos taurės finale, kuriame taip pat nusileido varžovams iš Tuno 26:30.

Dar viena nesėkmė „Kadetten“ ištiko Čempionų lygos varžybose. Du praėjusius sezonus į aštuntfinalį patekęs Šafhauzeno klubas šįkart grupės varžybose užėmė paskutinę vietą ir iš turnyro pasitraukė anksčiau nei planavo.

Kitą sezoną Šafhauzeno ekipa Čempionų lygoje apskritai nerungtyniaus. Kelialapį į svarbiausią žemyno turnyrą iškovojo tik Šveicarijos čempionė „Wacker“, o „Kadetten“ teks kovoti dėl EHF taurės. Pastarasis sezonas labai nesėkmingas buvo ir asmeniškai A.Vaškevičiui. Sausį lietuvis dar metams pratęsė sutartį su „Kadetten“ klubu, bet jau po kelių dienų patyrė sunkią rankos traumą, dėl kurios negalėjo žaisti iki čempionato pabaigos.

Šafhauzeno klubui atstovauja dar vienas lietuvis. Julius Marcinkevičius yra „Kadetten“ jaunimo komandos trenerio padėjėjas.

J.Marcinkevičius ne tik perduoda patirtį jauniesiems Šafhauzeno rankininkams, bet ir pats kartais apsivelka „Kadetten Espoirs“ aprangą. Šveicarijos antrojoje lygoje J.Marcinkevičius sužaidė 3 rungtynes ir įmetė 5 įvarčius, o „Kadetten Espoirs“ tarp 14 komandų užėmė 6-ąją vietą. Žemesnėse Šveicarijos lygose taip pat žaidė Vaidas Klimčiauskas. Jis sezono pradžioje atstovavo antrosios lygos „Endingen“ klubui (5 rungt., 19 įv.), po to persikraustė į trečiosios lygos Noihauzeno „Pfader“ (12 rungt., 50 įv.).

Abi V.Klimčiausko komandos kovojo dėl patekimo į aukštesnę lygą, bet abi tikslo nepasiekė ir užėmė trečiąją vietą.

Paskutinis mūšis džiaugsmo neatnešė Vienos „Fivers“ rankininkams, tarp kurių buvo Tomas Eitutis, Romas Kirveliavičius ir Vytas Žiūra.

„Fivers“ visą sezoną dėl pirmosios vietos varžėsi su čempionės vardą gynusia Hardo „Alpla“ ekipa. Į priekį išsiverždavo tai vieni, tai kiti: reguliariajame sezone aukščiau atsidūrė „Fivers“, finalo grupėje – „Alpla“. Permainingai vyko ir didysis finalas. „Fivers“ laimėjo pirmąsias rungtynes svečiuose, bet pabaigti darbo nesugebėjo ir pralaimėjo seriją 1:2.

Visai tuščiomis Vienos rankininkai neliko – jie iškovojo Austrijos taurę. Šių varžybų finale „Fivers“ sutriuškino „Alpla“ komandą 29:20.

Visą čempionatą „Fivers“ puolimo lyderis buvo R.Kirveliavičius. Jis tiek reguliariojo sezono, tiek finalo grupės rezultatyviausių lygos žaidėjų sąraše užėmė 7-ąją vietą, žaidė 33 rungtynes ir įmetė 166 įvarčius.

T.Eitutis per 32 rungtynes pasižymėjo 107 kartus, V.Žiūra per 33 rungtynes – 103 kartus.

Austrijos lygoje Lietuvos rankininkų turėjo net šeši iš dešimties klubų, o iš viso žaidė devyni mūsų šalies rankinio auklėtiniai.

Be „Fivers“ į šešių komandų finalo grupę dar pateko „Bregenz“ su Povilu Babarsku (29 rungt., 116 įv.), Kremso „Moser Medical“ su Gerdu Babarsku (14 rungt., 10 įv.) ir Romo Magelinsko treniruojama Vakarų Vienos „Insignis“ su Augustu Strazdu (27 rungt., 97 įv.).

Šios komandos smarkiai atsiliko nuo dviejų lyderių, bet galutinius rezultatus įvertino skirtingai. „Bregenz“ trečioji vieta ir „Moser Medical“ ketvirtoji pozicija buvo neblogas pasiekimas, tuo tarpu šeštojoje vietoje likusio „Insignis“ vadovai tikėjosi daugiau pergalių ir čempionatui vos pasibaigus paskelbė, kad nepratęs sutarties su treneriu R.Magelinsku.

Austrijoje po kiekvieno turo yra renkamas geriausių žaidėjų septynetas. Lietuvių pavardžių simbolinėje komandoje buvo beveik kiekvieną savaitę, o labiausiai pasižymėjo dešinysis kraštinis T.Eitutis ir kairysis pusiaukraštinis R.Kirveliavičius. Jie per 28 turus į geriausių rankininkų septynetą pateko po 7 kartus.

5 kartus tarp turo laureatų buvo kairysis pusiaukraštinis P.Babarskas, 4 – įžaidėjas V.Žiūra, 3 – dešinysis kraštinis Tomas Kraucevičius, 1 – įžaidėjas A.Strazdas.

Dar dvi lietuvių komandos Austrijos lygos reguliariajame sezone nepateko tarp šešių stipriausių ir antrajame etape kartu su pajėgiausiais antrosios lygos klubais kovojo išlikimo grupėje. Joje teisę žaisti pirmojoje pakopoje apgynė ir Insbruko „Tirol“ su T.Kraucevičiumi (24 rungt., 123 įv.), ir Švaco „Sparkasse“ su Mindaugu Andriuška (24 rungt., 75 įv.) ir Andriumi Račkausku (2 rungt., 12 įv.).

Nė vienas iš šių rankininkų negalėjo žaisti visą sezoną. Trumpiausiai rungtyniavo A.Račkauskas, pernai vasarą diskvalifikuotas 10 mėnesių už draudžiamų medžiagų vartojimą. Jis į aikštę grįžo tik pavasarį, kai pasibaigis diskvalifikacijai pasirašė sutartį su „Sparkasse“ klubu.

M.Andriuška dėl sunkios traumos jau buvo paskelbęs žaidėjo karjeros pabaigą ir sezoną pradėjo kaip „Sparkasse“ trenerio padėjėjas. Vis dėlto susižeidus keliems Švaco ekipos rankininkams lietuvis nusprendė vėl apsivilkti sportinę aprangą.

T.Kraucevičiui sezonas staiga baigėsi kovo mėnesį trūkus Achilo sausgyslei.

Beveik visą sezoną koja kojon žygiavo du Lietuvos rankininkų turėję Ispanijos klubai: Granojerso „Fraikin“ su įžaidėju Aidenu Malašinsku ir Pamplonos „Anaitasuna“ su kairiuoju kraštiniu Rolandu Bernatoniu.

Šios komandos kelis kartus keitėsi vietomis, bet finišo tiesiojoje sėkmingiau žaidė per 30 rungtynių 33 taškus surinkusi ir 6-ąją vietą užėmusi „Fraikin“. „Anaitasuna“ atsiliko 3 taškais ir liko 7-ta.

Nors palyginti su praėjusiu sezonu abi „lietuviškos“ komandos pakilo keliais laipteliais aukštyn, svarbiausias tikslas nebuvo pasiektas. Ir „Fraikin“, ir „Anaitasuna“ horizonte šmėžavo galimybė iškovoti kelialapį į EHF taurės turnyrą, tačiau tam reikėjo užimti bent penktąją vietą.

Kita vertus, A.Malašinskas kitą sezoną žais dar stipresnėse varžybose. Jis jau pasirašė sutartį su Logronjo „La Rioja“ klubu, kuris Ispanijos lygoje užėmė trečiąją vietą ir pirmą kartą iškovojo kelialapį į Čempionų lygą.

Kad A.Malašinskas turėtų keltis į pajėgesnį klubą, buvo aišku „Asobal“ varžyboms dar nesibaigus. Lietuvis buvo aiškus „Fraikin“ puolimo lyderis, per 27 rungtynes įmetė 124 įvarčius ir rezultatyviausių lygos žaidėjų sąraše užėmė 11-ąją vietą.

R.Bernatonis tokiais rezultatais pasigirti negalėjo. Jis dar nespėjo atsigauti po pernai patirtos sunkios peties traumos, žaidė labai mažai ir per visą sezoną įmetė vos 4 įvarčius.

Dėl Lenkijos pirmenybių bronzos kovojo Pulavų „Azoty“ komanda, kuriai atstovavo Dmitrijus Afanasjevas.

Reguliariajame sezone „Azoty“ aršiai grūmėsi dėl trečiosios vietos, bet ją turėjo užleisti paskutiniuose turuose geriau rungtyniavusiam ir vienu tašku daugiau surinkusiam Mieleco „Stal“ klubui. Per atkrintamąsias varžybas istorija pasikartojo: mažajame finale aikštės pranašumą turėjęs „Azoty“ pirmavo 2:1, bet pralaimėjo seriją Kvidzino MMTS komandai 2:3.

D.Afanasjevas žaidė epizodiškai. Žiemą „Azoty“ vadovai netgi pasiūlė jam ieškoti kitos komandos, bet susižeidus kitam legionieriui nutarė pasilikti lietuvį iki čempionato pabaigos. Vis dėlto ir vėliau D.Afanasjevas aikštėje buvo labai retas svečias – jis į paraišką pateko vos kelis kartus, kai žaisti negalėdavo kuris nors kitas Pulavų ekipos užsienietis.

Lemiamos varžybos labai nesėkmingai susiklostė Hafnarfjordziro „Haukar“ komandai, kurios antrasis vartininkas buvo Giedrius Morkūnas.

„Haukar“ pirmąją sezono dalį tvirtai pirmavo Islandijos lygoje, tačiau neiškovojo nė vieno titulo: pralaimėjo čempionato finale ir nepateko nė į vieną iš dviejų taurės turnyrų finalų.

Klubo reikalai pašlijo, kai žiemą iš Hafnarfjordziro į Vokietiją išvyko vienas geriausių Islandijos rankininkų Stefanas Sigurmannssonas. Kovoti dėl pergalių „Haukar“ komandai iškart tapo kur kas sunkiau ir ji reguliariojo sezono pabaigoje patyrė tris pralaimėjimus iš eilės.

Pirmosios vietos reguliariajame sezone „Haukar“ neprarado, bet atkrintamųjų varžybų finale 1:3 nusileido Reikjaviko „Fram“ komandai ir tenkinosi sidabro medaliais.

Italijoje karjerą sėkmingai tęsia Lietuvos rankinio veteranas Petras Raupėnas. Metų naštos visai nejaučianti 38-erių P.Raupėnas iki šiol yra vienas naudingiausių Italijos lygos žaidėjų ir Podžo a Kajano „Ambra“ klubo lyderis. Šį sezoną lietuvis per 22 rungtynes įmetė net 159 įvarčius (vid. 7,2) ir rezultatyviausių „Serie A“ rankininkų sąraše užėmė trečiąją vietą.

P.Raupėno komanda tapo reguliariojo sezono B grupės nugalėtoja (45 tšk. per 18 rungt.; už pergalę skiriami 3 taškai), o per atkrintamąsias varžybas pateko į pusfinalį. Jame „Ambra“ turėjo pripažinti Laviso „Pressano“ klubo pranašumą.

Prasčiau sekėsi Tautvydui Mikalauskui ir jo atstovaujamai Feraros „Estense“ komandai. Ji A grupėje liko ketvirta (28 tšk. per 18 rungt.) ir į atrintamąsias varžybas nepateko.

T.Mikalauskas žaidė visas 18 rungtynių ir pelnė 104 įvarčius. Tai reguliariajame sezone buvo 21-as rezultatas.

Du kartus prie pat garbės pakylos liko Zvartemėrio „Hurry-Up“ komanda, kurioje žaidė Gintaras Cibulskis. Ji ir Nyderlandų pirmenybėse, ir Beneliukso lygoje užėmė ketvirtąją vietą.

Šalies čempionate „Hurry-Up“ viską darė paskutinę akimirką. Pirmajame turnyro etape Zvartemėrio rankininkai tik paskutiniuose turuose sugebėjo pakilti į šeštąją vietą ir patekti į finalo grupės varžybas, o geriausiųjų šešiukėje irgi iš pradžių atsiliko, bet labai stipriai finišavo ir iškovojo ketvirtąją poziciją, kuri užtikrino teisę kitą sezoną vėl žaisti Beneliukso lygoje.

Regioninėse varžybose, kuriose dalyvauja po keturis stipriausius Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo klubus, „Hurry-Up“ žygiavo tvirčiau ir gana nesunkiai pateko į finalo ketvertą. Tačiau jame G.Cibulskio komanda pralaimėjo abejas rungtynes Belgijos komandoms: pusfinalyje – būsimajai čempionei Bocholto „Achilles“ 28:33, mažajame finale – Haselto „Initia“ 29:30.

Suomijos lygoje nuo sezono vidurio žaidė Arminas Grigėnas, kuris buvo pakviestas gelbėti autsaiderę Porvo „Akilles“ komandą.

Lietuvis žaidė naudingai ir per 10 rungtynių įmetė 45 įvarčius, tačiau to neužteko, kad „Akilles“ paspruktų iš paskutinės devintosios vietos.

Vis dėlto užduotį likti tarp stipriausiųjų Porvo rankininkai įvykdė. Pereinamajame turnyre su dviem pajėgiausiomis antrosios lygos komandomis „Akilles“ laimėjo visas ketverias rungtynes, o A.Grigėnas į savo sąskaitą įsirašė dar 13 įvarčių.