Beisbolininkų treniruočių bazėje - brangi įranga ir išbandymas žurnalistei

Galiausiai jis pravėrė duris. Tiesa, pagalvojus apie beisbolą prieš akis iškyla amerikietiškų filmų epizodai, kuriuose rungtynės vyksta milžiniškame stadione su pilnutėlėmis tribūnomis.

Todėl nedidukė treniruočių salė nustebino.

Vilniaus beisbolo klubo „Sporto vilkai“ nariai jau penkerius metus žiemoja „Sportimos“ manieže. Vaikai čia persikelia jau spalį.

Suaugusieji - šiek tiek vėliau, mat tik rugsėjį baigiasi Lietuvos čempionatas.

Čia klubo nariai treniruojasi iki pat balandžio.

„Prieš čia atsikraustydami glaudėmės tokiame rūsyje, bet tos patalpos buvo parduotos. Kai sužinojau, kad „Sportimos“ manieže pastatytas priestatas

ir yra galimybė čia treniruotis, pasistengiau ir gavome šią salę“, - pasakojo Vilniaus beisbolo klubo vadovas V.Neverauskas.

Tiesa, salė buvo tuščia. Įrengti beisbolo treniruočių bazę klubui kainavo apie 200 tūkst. litų.

Speciali įranga, būtina beisbolininkų treniruotėms, nėra pigi.

Pavyzdžiui, kamuoliuką iššaunančios patrankos kainuoja 2,5 tūkst. eurų (beveik 9 tūkst. litų). Tokių patrankų treniruočių salėje yra trys.

Salę dalijantis apsauginis tinklas kainuoja 600-700 eurų (apie 2400 litų). Beisbolo lazdos kaina svyruoja nuo 100 iki 300 JAV dolerių (260-780 litų). Jų čia - apie penkis šimtus.

„Gerai, kad sulaukiame pagalbos iš amerikiečių. Kai važiuojame į varžybas JAV, parsivežame lazdų. Amerikiečiai padovanoja arba pigiau parduoda“, - džiaugėsi treneris.

JAV gyvena ir beisbolą žaidžia ir perspektyviausiu Lietuvoje laikomas 20-metis V.Neverausko sūnus Dovydas.

Prieš ketverius metus jis pasirašė sutartį su „Major League Baseball“ (MLB) klubo „Pittsburgh Pirates“ antrine komanda ir jau trejus metus gyvena ir rungtyniauja Floridoje.

Grįžęs į Lietuvą jis taip pat mina „Sportimos“ maniežo slenkstį. Tiesa, ne tik treniruojasi. D.Neverauskas Lietuvos sporto universitete (LSU) studijuoja treniravimo sistemų specialybę.

Universitete reikalingą praktiką sportininkas atliko Vilniaus beisbolo klube.

Beisbolininkų treniruočių centre išbandyti Lietuvoje vis dar egzotiškai atrodančią sporto šaką nutarė ir šių eilučių autorė.

Iš krepšio ilgai nesirinkdama paėmiau vieną iš kelių dešimčių kamuoliukų ir nužingsniavau ten, kur treniruojasi metikai.

Jau ruošiausi žengti ant specialaus paaukštinimo, tačiau netrukus ryžtas ir pasitikėjimas savo jėgomis išblėso.

„Gal prieikite arčiau taikinio“, - skeptiškai nužvelgęs mandagiai patarė D.Neverauskas.

„Negi taip netvirtai atrodau?“ - pyktelėjau ir nusitaikiusi švystelėjau kamuoliuką.

Salėje nuaidėjo juokas. Pasakyti, kad kamuoliukas nepasiekė taikinio, būtų mažų mažiausiai netikslu. Kitaip ir negalėjo būti, nes paleidau tiesiai į žemę.

„Antras kartas bus sėkmingesnis“, - pamaniau ir paėmiau kitą kamuoliuką. Išklausiusi jaunųjų beisbolininkų patarimų apie taisyklingą stovėseną ir techniką pasiruošiau antrajam bandymui. Šįkart - per aukštai.

Po daugybės nesėkmių galiausiai kamuoliukas pasiekė taikinį 24 kilometrų per valandą greičiu.

Dovydo metimo greitis 2012 metų sezoną siekė 156,11 kilometro per valandą.

V.Neverauskas mane pakvietė išbandyti beisbolo lazdos, o pats nuskubėjo paruošti kamuoliukus šaunančios patrankos.

Turiu pripažinti, stovint prieš neaiškią mašiną, bet kuriuo metu galinčią milžinišku greičiu švystelėti kamuoliuką, ir pirmą kartą gyvenime laikant beisbolo lazdą, džiaugsmo širdyje buvo mažai. Šalmas ant galvos menkai teguodė.

Netrukus treneris nuramino. Paaiškinęs, kaip stovėti, kad atskriejantis kamuoliukas nekliudytų, jis įjungė mašiną.

Pirmasis kamuoliukas privertė susigūžti, tačiau su kiekvienu bandymu drąsos daugėjo. Galiausiai kamuoliukai vienas po kito atšokdavo nuo lazdos.

Tiesa, buvo nustatytas pats lėčiausias kamuoliukų skriejimo greitis.

Kol mosikavau lazda, Dovydas lavino ranką mėtydamas. Netrukus vienas jaunųjų beisbolininkų pasiūlė apsimauti specialią pirštinę ir išbandyti gaudytojo vaidmenį.

„156 kilometrai per valandą?“ - pagalvojau ir šį kartą atsisakiau.