Dėl gėdingų rezultatų kalta pati federacija?
Lietuvos moterų rankinio rinktinė šeštadienį Italijoje baigė atrankos į pasaulio čempionatą kovas. Šio ciklo rezultatai – gąsdinantys ir liūdnai šokiruojantys. Neįskaitant paskutinių rungtynių, per penkerias varžybas lietuvės patyrė 5 nesėkmes, vidutiniškai varžovėms pralaimėdamos daugiau nei 17 įvarčių santykiu.
Trečiadienio rungtynėse su Baltarusijos moterų rinktine Lietuvai atstovavo mūsų šalyje rungtyniaujančios rankininkės, kelioms iš jų vos 16-17 metų. Pradėjus domėtis priežastimis, kodėl tokie beviltiški rezultatai ir kodėl nacionalinėje moterų rinktinėje rungtyniauja labai jaunos ir tarptautinės patirties neturinčios rankininkės, federacijos prezidentas Edis Urbanavičius ketvirtadienį portalui prasitarė, jog kai kurios žaidėjos, atstovaujančios užsienio klubams, elgiasi neprofesionaliai. Kviečiamos į rinktinę ieško priežasčių neatvykti, tvirtina, jog yra traumuotos.
Paaiškėjus, jog į paskutines rungtynes Italijoje nėra lėšų keliauti lėktuvu, federacijos vadovas teigia, jog komanda buvo informuota pirmadienį apie 2000 km kelionę į Italiją autobusu.
Rinktinės žaidėjos tvirtina, jog tai buvo pranešta tik prieš trečiadienio rungtynes su Baltarusija. Socialiniame tinkle rankininkės retoriškai klausė, ar tai normalu. Ne paslaptis, jog šalies moterų rankinio lyga nėra profesionali, nemaža dalis žaidėjų dar vyresnių klasių moksleivės, dalis jau studijuoja aukštosiose mokyklose ar darbą derina su sportu. Juk gyventi reikia, o pajamos iš rankinio geriausiu atveju yra arba labai kuklios.
Daliai rinktinės žaidėjų pirmadienį reikia būti darbe ar mokymo įstaigose, todėl kelios merginos atsisakė keliauti į Italiją. Tokia išvyka autobusu iš Italijos į Lietuvą užima ne tik daugiau nei parą laiko, bet ir reikalauja nemažai jėgų.
Į šeštadienio varžybas išvyko vos aštuonios žaidėjos ir trenerių štabas. Vyriausiasis treneris Andrejus Perovas nesitikėjo gero rezultato. Juk ir taip aišku, jog rungtyniaujant tik su viena atsargine žaidėja neužteks merginoms jėgų. Beje, įdomu, ką pagalvojo italai, išvydę vos aštuonių žaidėjų nacionalinę moterų rinktinę?
Paskutinėse rungtynėse lietuvės garbingai sužaidė su italėmis, po atkaklios kovos 30:32 (17:16) pralaimėjusios aikštės šeimininkėms.
Pasiruošimą rungtynėms užgoždavo baimė būti išmestoms iš viešbučio ar mintys, kaip atvykti į mačo vietą
Geriausia praėjusių metų Lietuvos rankininkė Laima Bernatavičiūtė sutiko papasakoti apie susidariusią krizę, neapmokėtas kelionės sąskaitas, sudėtingas kelionės sąlygas į užsienyje vykstančias varžybas, kur dažnai pačioms žaidėjomis tekdavo kapstytis iš keblių situacijų.
- Kas turėtų prisiimti atsakomybę dėl tokių rezultatų, kas kaltas dėl moterų rankinio nuosmūkio?, - portalas lrytas.lt paklausė L. Bernatavičiūtės?
- Kas lėmė tokią moterų rankinio situaciją, istorija ilga. Galiu pateikti konkrečius pavyzdžius, kodėl žaidėjos nebenori atstovauti savo šaliai.
Prezidentui tikrai nederėtų taip kalbėti žiniasklaidai, jog žaidėjos, kurios neatvyksta į rinktinę, elgiasi neprofesionaliai.
Rankininkės mielu noru atvykdavo, padėdavo rinktinei. Klausimas kitas – kodėl žaidėjos nebenori atvykti į varžybas, ginti šalies garbės. Galbūt federacijos viduje kažkas negerai, jog dingo ūpas grįžti?
Neturiu ko slėpti, aš visada buvau atviri. Parašiau federacijai, treneriams laišką, jog nevažiuosiu į rinktinę tol, kol vyraus tokia atmosfera ir toks požiūris į mus.
Prezidentas teigė, jog man sumokėta už keliones iš Prancūzijos į Lietuvą. Nežinau dėl kitų užsienyje rungtyniaujančių rinktinės žaidėjų, tačiau galiu papasakoti savo pavyzdį.
Praėjusį sezoną žaidžiau Prancūzijoje, birželio viduryje buvo paskutinės pirmenybių rungtynės, o rinktinės stovyklos pradžia buvo po savaitės. Federacija manęs teiravosi, ar reikia bilietų skrydžiui į Lietuvą. Aš paklausiau, ar galiu keliauti su automobiliu, su visais daiktais į Lietuvą, nes grįžti į Prancūziją nebuvo prasmės, sezonas jau pasibaigęs.
Federacija sutiko apmokėti kuro išlaidas, juolab tai mažesnė suma, nei keliaujant lėktuvu. Pasibaigus rinktinės varžyboms, padaviau čekius už kurą, klausiau dėl jų apmokėjimo. Deja, man atsakė, jog nesutampa grįžimo ir varžybų datos. Reikėjo priminti visą susirašinėjimą ir susitarimą. Galiausiai pavargau ginčytis ir nervintis, nebeprašiau tų pinigų.
- Ar federacijos vadovų bei rinktinės žaidėjų susitaikymas pakeistų situaciją, ar užsienyje rungtyniaujančios žaidėjos atstovautų Lietuvai?
- Manau, reikėtų keisti federacijos vadovų požiūrį į atstovaujančias savo šaliai žaidėjas arba kita išeitis - dabartiniai vadovai turėtų pasitraukti iš rankinio. Su mumis elgėsi kaip su šiukšlėmis. Buvo situacijų, kai atvykdavome į treniruotes prieš rinktinės varžybas, o nėra kamuolių, vandens. Klausiame trenerio, kaip mums ruoštis... Neturėdavome sąlygų tinkamai pasirengti rungtynėms.
Kartais būdavo tokie vaikiški pasiaiškinimai, jog kažkas iš federacijos atostogauja, kažkas turi raktus nuo patalpos kur saugomi kamuoliai, inventorius. Nuperkamos netinkamų, kartais vyriškų dydžių aprangos, arba vaikiški sportiniai batai ir jų nuomone, turime džiaugtis ir būti dėkingos, jog kažką duoda.
Sudėtinga situacija. Kitos rankininkės taip pat turėtų ką papasakoti. Bet kuriai kitai legionierei galite paskambinti ir ji panašių istorijų papasakotų. Nėra elementarios pagarbos žaidėjoms. Už rinktinę žaisti yra garbė, tačiau pati federacija sukūrė tokią atmosferą, jog ne tik užsienyje rungtyniaujančios rankininkės nebenori atvykti, bet ir Lietuvoje rungtyniaujančios nenori atstovauti savo šaliai.
Man iškvietimą į rinktinės varžybas atsiuntė keturios dienos iki rungtynių. Pasakiau savo klubo treneriui, jis klausė manęs, ar čia ne pokštas. Dėl ankstesnių rinktinės rungtynių, kad galėčiau laiku suspėti į klubo varžybas, keitė viso Prancūzijos čempionato grafiką. Per keturias dienas beveik neįmanoma rasti tinkamų bilietų ir laiku atvykti į rungtynes.
Pamenu, kaip keliavome į Prancūziją, nupirko lėktuvo bilietus į oro uostą, esantį už 60 kilometrų nuo Paryžiaus. Nepagalvojo ir nepasirūpino kelione iš oro uosto į patį miestą. Su sportiniais krepšiais per visą oro uostą, alkanos, nevalgiusios skubėjome į traukinį, jog laiku spėtume atvykti, už savo lėšas mokėjome už traukinio bilietus. Nepaskambino, nepaklausė kaip atvykome, kaip sekėsi kelionė. Kaip galima galvoti apie varžybas, apie tinkamą pasiruošimą, kai turi vargti dėl atvykimo.
Tai juk ne trenerių ir ne žaidėjų rūpestis, o federacijos kompetencija. Mūsų užduotis žaisti, o kai reikia sukti galvą, kaip laiku nuvykti, kur pavalgyti, tikrai yra sunku. Kartą atskridome iš rungtynių užsienyje į Rygos oro uostą ir turėjome pačios pasirūpinti grįžimu į Lietuvą. Skambinome į federaciją, mums atšovė, jog tai mūsų bėdos. Bet juk komandoje yra ir nepilnamečių žaidėjų.
Pamenu treniruočių stovyklą Panevėžyje. Atvykus į viešbutį negalėjome nei kavos, nei arbatos atsigerti, federacija informavo, jog sumažintas biudžetas. Viešbučio savininkas mums pradėjo priekaištauti, jog federacija neapmokėjo sąskaitos, ėmė grasinti, jog išvis mus į gatvę.
Treneris po varžybų klausdavo, ar ateisiu į spaudos konferenciją pakalbėti, man būdavo per pikta ir skaudu. Žaidėjos sakydavo, tik nekalbėk su žurnalistais, nes bus „šakės“.
Gaila man žaidėjų ir trenerių. Daugelis mato situaciją tik iš vienos pusės, nuomonę apie rinktinę susidaro tik iš rezultatų, jog nieko nelaimime, niekur nepatenkame. Bet juk neįmanoma siekti kažkokių rezultatų, kai tokia apgailėtina situacija.
Jei būtų federacijos pagarbus požiūris į rinktinę, merginos pačios atvyktų už savus pinigus į varžybas. Niekas anksčiau neprasitarė apie tokią padėtį, niekas neatskleisdavo tiesos, merginos nedrįsdavo apie tai kalbėti.
