Įspūdingai rungtyniauta ir Europos jaunių čempionate, kur pelnyti du sidabro medaliai. Talentingas sportininkes ugdo tėvo ir sūnaus Viačeslavo bei Artūro Kalininų duetas.
- Ar galite teigti, kad mūsų šiuolaikinės penkiakovės lyderėms auga puiki pamaina? – paklausėme Artūro Kalinino.
- Be abejo. Mergaitės auga stiprios, žino, ko siekia. Seserys dvynės Ieva ir Emilija Serapinaitės bei Karolina Gužauskaitė teikia tikrai gražių vilčių. Per pasaulio jaunių čempionato estafečių varžybas varžovų treneriai į mūsų komandą žiūrėjo kaip į realias pretendentes laimėti medalius.
Sportininkės pateisino lūkesčius. Kitais metais jos jau kovos penkiakovės varžybose, prisidės jojimas. Prie to mūsų sportininkės jau pratinamos, šiemet visos trys varžėsi Europos jaunimo čempionate, kur buvo ir jojimo rungtis. Ieva užėmė aštuntąją vietą, jos sesutė Emilija buvo 18-a, abi mūsų sportininkės čempionate buvo vienos jaunesnių.
K. Gužauskaitei nepasisekė su žirgu, ji dukart krito. Jaunųjų sportininkių nenorime spausti, kitąmet jos dar tegul varžosi jaunimo grupėje, labiau subręsta. Mergaitės dar mokosi, iškyla rūpesčių, kaip mokslą derinti su sportu. O mūsų moterų komanda – labai stipri, tai puikiai parodė ir Londono olimpinės žaidynės, kur Laura Asadauskaitė ir Gintarė Venčkauskaitė suteikė daug malonių akimirkų Lietuvos sporto mėgėjams.
- Ar I. Serapinaitė yra Lietuvos jaunųjų penkiakovininkių lyderė?
- Sunku pasakyti, visos trys yra panašaus meistriškumo. Ieva gerai fechtuojasi, stabiliausiai iš mano auklėtinių. Ji pasiekia gerų rezultatų plaukdama. Karolina gerai bėga, o prieš artėjant pasaulio jaunių čempionatui bėgimo trasoje labai patobulėjo ir abi sesutės, šiai rungčiai per pratybas jos skyrė ypač daug dėmesio.
Per pasaulio jaunių čempionatą mūsų penkiakovininkės nebūtų tapusios estafečių vicečempionėmis, jei ne Karolina. Ji gerai plaukė, fechtavosi, bėgo.
- Kaip pavyko rasti tris tokias stiprias penkiakovininkes?
- Jos mano grupėje atsirado ne vienu metu. Karolina pratybas lanko nuo 12 metų ir viską pradėjo nuo nulio, ją net reikėjo mokyti plaukti. Sesutės Ieva ir Emilija treniruojasi nuo 14 metų, jas pirmiausia tobulino treneriai Pavelas Makarovas ir Egidijus Tindžiulis.
Treniruojamės labai daug, du kartus per dieną. Teturime vieną laisvą dieną – sekmadienį. Kiekvieną pirmadienį ir penktadienį prieš pamokas 6 val. ryto mergaitės jau plaukia baseine, o po pamokų laukia antra treniruotė. Tada jos bėga ir fechtuojasi. Jaunosios sportininkės dirba kaip profesionalės, iki jų joms liko vos vienas žingsnis.
Antradieniais pagrindinį dėmesį skiriame šaudymui ir bėgimui, taip pat sportininkės stiprėja fiziškai, po to eina į baseiną atsigauti, paplaukioti. Šiuolaikinė penkiakovė – tai penkios rungtys, labai sunku rasti sportininkę, kuri viską gerai darytų.
Kiekvieną dieną tobuliname kurią nors rungtį, ilsėtis nėra kada. Man mokinės – kaip antra šeima, jas daugiau matau nei savo žmoną. Mes ne tik treniruojamės, bet ir daug bendraujame, po kelis kartus per metus nueiname į Lietuvos mažąjį teatrą – su juo federacija yra pasirašiusi sutartį. Kai žiemą buvome treniruočių stovykloje Minske, lankėmės koncerte, cirke.
- Kiek iš viso treniruojate penkiakovininkų?
- Kartu su tėčiu Viačeslavu Kalininu tobuliname 15 įvairaus amžiaus grupių sportininkų. Grupėje treniruojasi labai talentinga 16-os metų ignalinietė Aurelija Tamašauskaitė. Ji rengiasi II olimpinėms jaunimo žaidynėms. Mergina anksčiau lankė plaukimo treniruotes, tačiau ją gamta sutvėrė gerai bėgti.
Jeigu dabartinės mano jaunosios penkiakovininkės pasieks moterų grupę, neabejoju, jos tikrai bus didelio meistriškumo sportininkės. Tai – mano viena didžiausių svajonių. Pradžia padaryta gera.
- Esate jaunas treneris, jums – 40 metų, tad tobulėjate kartu su savo mokinėmis?
- Su jomis esu jaunatviškas, stengiuosi, kad mano pratybos nebūtų nuobodžios, mėgstu pajuokauti. Jeigu reikia, užsimerkiu ir nieko nematau arba negirdžiu. Stengiuosi būti ir geras psichologas, vien trenerio sugebėjimų neužtenka. Su mergaitėmis reikia elgtis švelniai, nevengti jas apkabinti, pasakyti šiltą žodį, pažerti komplimentų. Jos tai mėgsta.
Treneriu dirbu septintus metus, šia sporto šaka susidomėjau po Atėnų olimpinių žaidynių, kai Andrejus Zadneprovskis tapo vicečempionu ir aš jį sutikau Vilniaus oro uoste. Pirmaisiais metais devynis mėnesius dirbau be jokio atlyginimo, bandžiau save. Patiko, tad pasilikau su penkiakovės sportu.
Pasaulio jaunių čempionato medalininkes treniruoju penktus metus. Esu ne tik treneris, bet ir jų vyresnysis draugas. Merginoms sakau – kai jos sulauks 21-ų metų, kartu eisime į klubus pasišokti, pasilinksminti. Sportininkės jau turi savo draugus, tačiau joms nėra laiko su jais ilgiau pabūti. Mokslas, treniruotės, pamokų ruošimas.
- Ką sunkiau treniruoti – mergaites ar berniukus?
- Treniruojamės kartu, todėl didelio skirtumo nematau. Tačiau mergaitės yra mergaitės, jos mėgsta tvarką, komplimentus. Kitais metais mūsų laukia pasaulio ir Europos jaunimo (18 m.) čempionatai, stengsimės nepabloginti savo rezultatų. Vyks atrankos varžybos į II olimpines jaunimo žaidynes Kinijoje.
Ieva Serapinaitė (g. 1995 m. vasario 4 d. Vilniuje), Vilniaus J. Basanavičiaus gimnazijos trečios klasės mokinė.
„Šiuolaikinė penkiakovė – mano trečioji sporto šaka. Lankiau plaukimo ir gimnastikos treniruotes. Į šiuolaikinę penkiakovę atėjau prieš penkerius metus, ja mane sudomino tėtis. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad tai – mano sporto šaka. Per įvairias varžybas po dviejų rungčių (plaukimo ir fechtavimo) paprastai patenku į penketukus.
Tačiau mane žemyn dažnai nutempdavo bėgimas ir turėdavau tenkintis 10–20 vietomis. Šiemet per pasaulio jaunių čempionatą Vengrijoje gerai sekėsi šaudyti, o bėgimo trasoje reikėjo tik neužleisti lyderės pozicijos. Net nežinojau, kas mane bandė pavyti, nes atstumas buvo ne toks jau mažas. Aukso medalis per tokio rango varžybas – man lyg sapnas, esu nepaprastai laiminga.
Didelis impulsas tobulėti man buvo Lauros Asadauskaitės pelnytas aukso medalis per Londono olimpines žaidynes. Yra į ką lygiuotis, sekti pavyzdžiu. Lauros medalis – tai mūsų, penkiakovininkų šeimos, pats garbingiausias apdovanojimas. Tai mane taip pat skatino tapti pasaulio jaunių čempione.
Sieksiu pelnyti kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, man tada bus 21-i metai. Su sportu norėčiau susieti visą savo gyvenimą. Patinka kineziterapija, todėl baigusi gimnaziją ketinu ją studijuoti. Dabar visą dėmesį esu sutelkusi į savo mėgstamą sporto šaką ir mokslus. Laisvalaikio beveik neturiu. Jeigu atsiranda laisva valandėlė, norisi ramybės, patinka pabūti gamtoje. Su tėvais vasarą nuvažiuoju į kaimą Šalčininkų rajone, ten man – pats geriausias poilsis.“
Emilija Serapinaitė (g. 1995 m. vasario 4 d. Vilniuje), Vilniaus J. Basanavičiaus gimnazijos trečios klasės mokinė.
„Kol kas dar rungtyniauju keturkovės varžybose, tačiau jau pratinuosi ir prie penkiakovės. Labai patinka fechtavimo rungtis, tačiau iki šiol geriausių rezultatų pasiekiu plaukdama. Kitąmet prisidės jojimas, man tai – sunki rungtis, jai reikia fizinės ištvermės ir psichologinio nusiteikimo. Be galo džiaugiausi sesutės pergale per pasaulio jaunių čempionatą Vengrijoje.
Kai mačiau, kad Ieva pirma finišavo bėgimo trasoje, man iš džiaugsmo norėjosi iškelti abi rankas. Tačiau to daryti negalėjau, nes turėjau įveikti distanciją. Esu patenkinta šiemečiu sezonu – pelniau medalių per pasaulio jaunių čempionatą ir užėmiau šeštąją vietą asmeninėse varžybose. Gaila, kad nelabai pavyko šaudymas, galėjau užimti ir aukštesnę vietą. Kitais metais taip pat norėčiau galvoti apie panašią vietą – džiaugčiausi patekusi į dešimtuką. O pati didžiausia svajonė – dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Penkiakovė – nenuspėjama sporto šaka. Jeigu nepasiseka vienoje rungtyje, dar yra kitos, gali pasitaisyti. Man neblogai sekasi plaukimas, tai – jėgos sportas. Manau, jeigu lankyčiau šios sporto šakos treniruotes, taip pat galėčiau šį tą pasiekti, rezultatai gal netgi būtų geresni nei penkiakovės.
Per varžybas ir pratybas visą laiką šalia manęs – sesuo dvynė Ieva. Mes abi labai panašios, beveik viską darome taip pat, panašiai sekasi ir mokslas. Visur kartu – namuose, mokykloje, treniruotėje. Tik laisvalaikį leidžiame atskirai. Jeigu atsiranda laisva valandėlė, mėgstu pavaikščioti po Vilnių, pasėdėti kavinėje. Ilgiau pasėdžiu ir prie knygų, parašau kontrolinius darbus. Mokslai man sekasi gerai, pažymių vidurkis – 8.“
Karolina Gužauskaitė (g. 1994 m. vasario 14 d. Vilniuje), Lietuvos edukologijos universiteto kūno kultūros studijų programos pirmo kurso studentė.
„Penkiakovė – mano pirmoji sporto šaka. Šiemečiu sezonu nesu patenkinta, nors per pasaulio jaunių čempionatą ir laimėjau du sidabro medalius – estafečių ir komandų varžybose. Tačiau tikėjausi geriau pasirodyti asmeninėse varžybose, 18-oji vieta manęs netenkino, neparodžiau to, ką galiu, kam esu pasirengusi.
Čempionato diena pasitaikė ne mano, nepasisekė kai kuriose rungtyse, ypač fechtavimo. Praėjusiais metais užėmiau devintąją vietą, todėl šiemet buvau pasirengusi patekti bent jau į penketuką. Iš pradžių man sunkiai sekėsi bėgimas, o dabar jau viskas gerai, ši rungtis tapo viena mėgstamiausių.
Su dideliu nerimu žvelgiu į kitų metų sezoną, nes teks rungtyniauti ir jojimo rungtyje, o žirgai – nėra prognozuojami, nežinai, koks tau teks. Tačiau jau pratinamės jodinėti, kol kas viskas lyg ir neblogai. Daug laiko reikia skirti studijoms universitete, tačiau mokslas man netrukdo siekti gerų rezultatų ir užsibrėžto tikslo – dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Vilčių turiu nemažų, tačiau reikia dar daug treniruotis.
Laisvalaikiu mėgstu nueiti į diskoteką ir pasišokti. Esu laiminga, kad mano gyvenimą paįvairina šiuolaikinė penkiakovė, kad daug keliaujame ir kasmet atsiranda vis naujų draugų.“
