- Praėjusį sezoną komandos žaidimą stebėjai iš žiūrovų tribūnos dėl traumos. Kaip jautiesi ant ledo po metų pertraukos?
- Treneris šiais metais man paskyrė kapitono pareigas. Tai didelė atsakomybė. Treneris pabrėžė, kad kapitonas privalo turėti lyderio savybių aikštėje ir už jos ribų. Aikštėje nėra lengva, nes man buvo atlikta sudėtinga operacija. Leidimą treniruotis gavau vasaros viduryje. Iškart puoliau treniruotis. Buvo sunku, tačiau kiekviena treniruotė buvo vis lengvesnė. Žinoma, žaidimo ritmo nejaučiu taip gerai kaip anksčiau. Džiaugiuosi, kad komandos draugai ir treneriai man padeda.
- Ar galima lyginti praėjusių metų komandą ir šiuometinę?
- Komandoje šiais metais liko tik penki žaidėjai, kurie mūsų komandoje rungtyniavo praėjusiais metais. Sunku palyginti komandos sudėtį, kol kas atrodo, kad laikomės panašaus grafiko. Praėjusiais metais komanda buvo labai stipri. Šiais metais – lygiai tokia pat stipri. Žinoma, komandos braižas pasikeitė.
- Kaip manai, kas nutiko pernai: reguliaraus sezono metu „HC Baltica“ buvo viena iš lyderių, tačiau suklupo pirmajame atkrintamųjų varžybų rate.
- Atkrintamosiose visos komandos žaidžia iki paskutinės sekundės: bėga, muša. Žaidėji suvokia, kad pralaimėjimas gali reikšti sezono pabaigą. Nebuvau Rygoje su komanda, kai „HC Baltica“ pralaimėjo. Vaikinai pasakojo, kad varžovai tikrai buvo stipresni.
- Sezono pabaigoje buvo kalbėta apie finansinius komandos sunkumus, net treneris Dmitrijus Medvedevas prieš šį sezoną minėjo, kad komandinė dvasia buvo nuslopusi dėl finansinio nepritekliaus.
- Problemų buvo, tačiau dabar viskas tvarkoje. Viskas yra sumokėta, su žaidėjais yra atsiskaityta. Jeigu turėtume kokių nors problemų, niekas mums neleistų dalyvauti čempionate.
- Šiais metais „HC Baltica“ persikėlė į Elektrėnus. Ar pameni, kada paskutinį kartą teko ten žaisti?
- Manau, paskutinį kartą iki šių metų ten žaidžiau prieš gerus vienuoliką ar dvyliką metų. Tada žaidžiau Kauno „Tigriukų“ komandoje (juokiasi). Arena pasikeitusi 150 proc. Šiais metais jos neatpažinau. Smagu čia rungtyniauti, visi žino, kad Elektrėnai yra ledo ritulio sostinė Lietuvoje. Per pirmas mūsų rungtynes matėme, kad elektrėniškiai pasiilgo ledo ritulio. Pilnos tribūnos tai įrodė.
- Ar spėjai ką nors naudingo nuveikti, kol gydeisi traumą?
- Reabilitacija. Ką ten daugiau nuveiksi? Masažai, baseinai, specialios treniruotės. Nuplėšti kryžminiai raiščiai – ne juokas. Du mėnesius tiesiog gulėjau lovoje. Prireikė šešių mėnesių, kad galėčiau pradėti po truputį vaikščioti.
- Lapkričio pradžioje vyrų rinktinė pradės pasiruošimą atrankos į Sočio olimpines žaidynes turnyrui. Esi išplėstiniame kandidatų sąraše.
- Norėčiau dalyvauti, tačiau nesu tikras dėl savo sveikatos, kadangi koją skaudą iki šiol, vartoju vaistus nuo skausmo. Po rungtynių ir treniruočių užtrunku, nes viena po kitos yra atliekamos specialios procedūros. Kol kas nesijaučiu pasiruošęs 100 proc. rinktinės stovyklai.
- Komandoje žaidi su metais jaunesniu broliu Artūru. Smagu žaisti kartu?
- Su juo mes kartu pradėjome čiuožti vaikystėje. Brolis yra brolis, tačiau žaidžiame profesionalioje komandoje, kur visa komanda yra tarsi šeima. Suprantame, kad abu esame tos komandos dalimi. Mūsų komandoje visi už visus ir visi už vieną. Taip ir turi būti. Tai yra ledo ritulio komandos sėkmės paslaptis.
