Architekto iš Vokietijos Ralpho Schuermanno ausys turėjo kaisti nuo komplimentų praėjusį savaitgalį Panevėžyje.
250 kubinių metrų medienos prieš ketverius metus atkeliavo iš Rusijos ir pagaliau vokiečio sukurtas trekas gavo tikrų lenktynių krikštą.
Nors tris dienas vykusiame Europos čempionate trūko ryškiausių šio sporto žvaigždžių ir sausakimšų tribūnų, iš daugumos dalyvių lūpų skriejo komplimentai varžybų organizatoriams ir pačiam trekui.
Tribūnose – triukšmo siena
Nuo penktadienio iki sekmadienio „Cido” arena buvo tarsi pasidalinusi į tris aistrų zonas.
Aukščiausioje – triukšmingi sirgaliai.
Jų nebuvo ypač daug, nors bilietų kainos į vienos dienos varžybas svyravo nuo 13 iki 29 litų, o čempionato organizatoriai išdalijo tūkstantį kvietimų.
Areną pritaikius Europos dviračių treko čempionatui 3 tūkstančių vietų tribūnos per vakarinius važiavimus paprastai užsipildydavo dviem trečdaliais.
Bet net ir du tūkstančiai žiūrovų kėlė decibelų audrą, kai prie finišo artėjo geriausi Lietuvos dviratininkai.
„Sima, Sima”, – šokinėjo karščiausių sirgalių tribūna ryškiausiai mūsų šalies komandos žvaigždei Simonai Krupeckaitei kaunantis dėl medalių.
Su masyvia sidabro grandinėle ant kaklo startavęs Gediminas Bagdonas lyg tikras šoumenas lenktynių įkarštyje bendravo su publika, vis parodydamas gestais, kad tokia sirgalių parama jam patinka.
Rusas Denisas Dmitrijevas, tapęs Europos čempionu sprinto rungtyje, po auksinio finišo nenusiėmė šalmo – tai draudžia taisyklės, bet važiuodamas pabučiavo vieną iš arčiausiai sėdinčių žiūrovių.
„Man patiko, kad sirgaliai palaikė ir siuntė šilumą ne tik saviems, bet ir kitiems lenktynininkams, – sakė Rusijos dviratininkas. – Tribūnos mus tikrai šiltai priėmė.”
Užkulisiuose – rimtis
Kitoje arenos zonoje, pačiame viduryje, tvyrojo susikaupimas, įtampa ir nematomas darbas.
Kiekvienos šalies komanda turėjo po keliolikos kvadratinių metrų aptvertą kampelį, kuriame dviratininkai ruošėsi startams ir ilsėjosi.
Po sunkios nugaros operacijos į dviračių lenktynes sugrįžusią Gintarę Gaivenytę ant masažo stalo vis minkė Lietuvos rinktinės gydytojas.
S.Krupeckaitė, tyliai atsisėdusi kampe, tarp važiavimų stiklinėmis akimis žvelgė į niekur, tarsi medituodama prieš kitą startą.
Vieni dviratininkai mynė ant specialių bėgių užkeltus savo varžybų dviračius, sveriančius apie 6–7 kg.
Kiti sėdo ant paprastų dviračių, sveriančių tris kartus daugiau. Kad raumenys neatvėstų, jie lėtai suko ratus pačiame arenos viduryje.
Kai kurie bandė atsikratyti įtampos klausydami muzikos ar kitais būdais.
Čekas Aloisas Kankovskis sėdėdamas ant dviračio plepėjo mobiliuoju telefonu, o G.Bagdonas privažiavo paspausti rankos belgui Nicky Cocquyt.
„Ir kaip tau Lietuva?” – klausė G.Bagdonas pažįstamo belgo.
Atsakymai į tokį klausimą dažniausiai būdavo panašūs.
„Viešbutis geras, maistas – puikus, aptarnaujantys žmonės – draugiški”, – tvirtino britė Victoria Williamson, kurią S.Krupeckaitė eliminavo sprinto rungties ketvirtfinalyje.
„Man čia visada patinka”, – sakė suomis Mika Simola.
Dviračių treko daugiakovės rungtyje besivaržęs suomis per pastaruosius trejus metus Panevėžyje lankėsi apie 10 kartų.
Suomijoje nėra tinkamo treko, o arčiausias yra Sankt Peterburge, į kurį patekti reikia Rusijos vizos, tad Suomijos dviratininkai dažniausiai stovyklauja Panevėžyje.
M.Simola čia liko visai savaitei ir po Europos pirmenybių. Savaitgalį jis ketina pasivaržyti ir atvirajame Lietuvos čempionate.
Šalia ir dopingo kontrolieriai
Šalia varžybų startams besirengiančių dviratininkų nuolat plušo jų komandų nariai.
Rinktinėms skirtose zonose buvo įrengtos mini dirbtuvės – ten veržlės, dviračių grandinės, šalmai, visrakčiai ir kiti įvairūs įrankiai.
Kitoje arenos vidurio pusėje – į kompiuterius sulindę žurnalistai, prizus pasiruošusios perduoti išsipuošusios ilgakojės merginos, varžybų sekretoriato darbuotojai ir dopingo kontrolieriai.
Tarptautinės antidopingo agentūros atstovai po kiekvienos rungties finalo kvietė po 2–3 dviratininkus į nedidelį kambarėlį.
Vilija Sereikaitė po komandos triumfo persekiojimo lenktynėse dopingo testų kambarėlyje užtruko dvi valandas.
S.Krupeckaitė po pergalės komandinėje sprinto rungtyje – tik keliolika minučių.
Sprinteriams tinka mažiau
Tuo pat metu svarbiausioje arenos zonoje – 250 metrų dviračių treke vyko kova dėl medalių.
Dauguma Europos pirmenybių dalyvių liejo komplimentus Panevėžio trekui, nors jis nėra idealus visiems.
„Geras trekas, bet truputį lėtas sprinteriams, – dėstė italas Paolo Simionas, lenktyniavęs daugiakovės rungtyje. – Bet persekiojimo lenktynėms trekas tinka, ir Rusijos, ir Italijos rinktinės pasiekė aukštus rezultatus.”
Su italu sutiko ir S.Krupeckaitė: „Iš tiesų trekas parankesnis tempo dviratininkams nei sprinteriams.
Tai dėl treko geometrijos – tiesiosios važiavimo dalys yra šiek tiek ilgesnės. Sprintui labiau tinka apvalus trekas, o mūsiškis yra ovalo formos.
Treką įrengęs architektas man irgi sakė, kad šiame treke aukštesnių rezultatų labiau gali tikėtis tempo dviratininkai.
Kita vertus, man pačiai važiuojant tai neturi didelės reikšmės. Galbūt norėtųsi, kad trekas būtų šiek tiek greitesnis. Dabar važiuojant reikia įdėti daugiau jėgos.”
Italas P.Simionas, kalbėdamas apie treko geometriją, pasitelkė skaičius.
„Pavyzdžiui, jei Panevėžyje į posūkį įvažiuoji 60 km per val. greičiu, greitis krinta iki 56 km. Iš posūkio išlendant greitis vėl – 61 km per val., – aiškino Italijos dviratininkas. – Daugumoje kitų trekų išlėkus iš posūkio galima pasiekti 2–3 km didesnį greitį.”
Pasiekia greitį lėkdami žemyn
Panevėžio treko pasvyrimas kraštuose yra 17, o galuose – 45 laipsniai.
„Pakilusi treku randu didelę erdvę įsibėgėti lekiant žemyn”, – sakė britė V.Williamson.
„Buvau Londono olimpiniame treke, bet Panevėžio man mielesnis”, – tvirtino suomis M.Simola.
„Nėra stačių nuolydžių, aukštas viražas – tai gerai greičiui, – treką gyrė ir rusas D.Dmitrijevas. – Jis man primena treką Astanoje. Ne išvaizda, bet medienos pagrindu – jis labai lygus, nėra jokių įbrėžimų, atbrailų arba plyšelių – man labai patiko.”
Čempionate trūko geriausiųjų
Rekordų nepasiekta šiame Europos čempionate, ir pagrindinė priežastis – dviračių treko žvaigždžių atostogos.
Olimpinė čempionė britė Victoria Pendelton po žaidynių Londone baigė karjerą, S.Krupeckaitę olimpiadoje sprinto rungties ketvirtfinalyje eliminavusi vokietė Kristina Vogel irgi neatvyko.
Nebuvo ir ryškiausių vyrų žvaigždžių – britų Chriso Hoy ir Jasono Kenny.
Kita vertus, Panevėžio trekas nėra pati geriausia vieta rekordams.
„Sprinto rungtyje rekordus čia bus sunku pagerinti bet kuriam sportininkui, – sakė S.Krupeckaitė, 2010 metais Pruškuve (Lenkija) pagerinusi pasaulio rekordą 500 metrų lenktynėse laikui. – Nebent tempo rungtyse.”
„Mūsų trekas yra naujas todėl, jį dar reikia gerai „įvažinėti”, – aiškino Lietuvos rinktinės treneris Antanas Jakimavičius. – Po Europos pirmenybių trekas tapo dar šiek tiek greitesnis, nes susirinko daug dviratininkų, jie labiau „įvažiavo” medieną.”
Rusijos dviratininkui D.Dmitrijevui atrodo, kad aukštesniems rezultatams nepakenktų ir aukštesnė temperatūra arenoje.
„Dabar čia šaltoka, nes jau žiema ant nosies, – sakė D.Dmitrijevas. – Tačiau rekordų gali būti ateityje, jei Lietuvoje vyks aukštesnio rango varžybos.”
Aukštesnio rango varžybų Panevėžys tikriausiai sulauks anksčiau kaip po 10–15 metų – anot A.Jakimavičiaus, tiek dar turėtų laikyti šis iš Sibiro medienos paklotas trekas.
Šių Europos pirmenybių organizatoriai tikisi gauti galimybę surengti 2015-ųjų pasaulio čempionatą, o argumentų derantis su Tarptautine dviračių sąjunga yra. Pirmąjį egzaminą Panevėžio trekas išlaikė.
