Situaciją išgelbėjo britų kariškiai: 19 200 jų darbavosi prie stadionų prieigų tikrindami sporto sirgalių krepšius ir saugodami olimpinį kaimelį.
Be to, pačiame mieste viešąją tvarką palaikė 12 500 policininkų ir dar keli tūkstančiai slaptųjų saugumo tarnybų darbuotojų.
Nusikaltėliai išėjo atostogų?
Beje, nors ruoštasi blogiausiems scenarijams, tarp jų ir teroro išpuoliams, žaidynės praėjo be absoliučiai jokio didesnio incidento.
Maža to, Skotland Jardo oficiali suvestinė patvirtino, kad net ir kriminalinio pasaulio atstovai rugpjūčio pradžioje nusprendė pasiimti olimpinių atostogų – nusikaltimų skaičius krito 5 procentais, palyginti su tuo pačiu 2011-ųjų laikotarpiu.
Tiesa, praėjusiais metais statistiką iškreipė tokiu pat metu Londone kilusios riaušės ir plėšikavimų banga.
Šįkart olimpiadą saugoję policininkai per 17 dienų areštavo vos 276 asmenis. Iš jų – 168 bilietų perpardavinėtojus. 22 asmenys buvo suimti už narkotikų pardavinėjimą, 17 – už muštynes ir 11 – už vagystes.
Vienas asmuo buvo suimtas už melagingą pranešimą apie bombą, dar vienas – už nelegalų maudymąsi Temzėje.
Be to, prieš teismą stoti teks ir vienam vyriškiui, sumaniusiam pasižiūrėti pro rakto skylutę į sportinę aprangą besikeičiančias atletes.
Pačiose sporto arenose buvo suimti vos 9 asmenys: tarp jų 34 metų anglas, olimpiniame stadione metęs plastikinį alaus butelį į sprinterį U. Boltą, bei krepšinio arenoje areštuotas 36-erių lietuvis, nubaustas 2500 svarų bauda už nacių stiliaus pasisveikinimą.
Beje, būta ir gėdingų nesusipratimų, kurių britų policija nenori prisiminti. Antrąją olimpiados dieną, liepos 28-ąją, pernelyg uolūs pareigūnai suėmė 54-erių Marką Worsfoldą, sergantį Parkinsono liga.
Arešto priežastis: dviračių lenktynes stebėjęs buvęs kariškis neva „tinkamai nesišypsojo”. O jei atrodo paniuręs, vadinasi, įtartinas.
M. Worsfoldui, dėl ligos turinčiam veido raumenų kontrolės problemų, teko 5 valandas praleisti policijos areštinėje, kol buvo paleistas į laisvę ir sulaukė žodinio Sario grafystės policininkų atsiprašymo.
Šypsena per prievartą
Neoficialiais Londono olimpiados veidais tapo per 70 tūkst. žaidynėse be atlygio dirbusių savanorių, palikusių neišdildomą įspūdį sportininkams, tarptautinės žiniasklaidos atstovams ir žiūrovams.
Tiesa, jau po žaidynių paaiškėjo, kad savanorių geranoriška šypsena, žaismingi judesiai, raginimai ir skanduotės, šaukiami į megafonus, nebuvo tokie improvizuoti ir spontaniški, kokie daugeliui pasirodė iš pirmo žvilgsnio.
Žaidynių organizacinis komitetas LOCOG pripažino, kad savanorius rengę profesionalūs vadybininkai išstudijavo ir vadovavosi dviejų amerikiečių mokslininkų – Richardo Thalerio ir Casso Sunsteino maždaug prieš ketverius metus pasiūlyta teorija.
Šia teorija, pavadinta švelniu stumtelėjimu (nudging), jau keletą metų naudojasi ir Barackas Obama (C.Sunsteinas – Čikagos universiteto profesorius ir geras JAV prezidento bičiulis bei patarėjas).
Pagal stumtelėjimo teoriją, žmonės nepakenčia, kai jiems duodamos griežtos instrukcijos elgtis būtent taip, kaip liepiama. Pavyzdžiui, daugeliui turistų nepatiko, kaip Kinijos režimas organizavo tvarką Pekino olimpiadoje 2008-aisiais.
Tačiau tie patys žmonės reaguoja kur kas pozityviau, kai instrukcijos daryti ką nors ne itin malonaus, pavyzdžiui, stovėti ilgoje eilėje prie įėjimo į stadioną, išsakomos žaisminga forma, su autoironija ir nekaltu humoru.
Londono arenose tarp vietos sirgalių kartais įsitvyrodavo nejauki tyla, mat paprasti britai absoliučiai nieko nenutuokia apie rankinį, krepšinį ar vandensvydį. Tad tokias „tylos minutes” iškart pertraukdavo samdyti linksmintojai, organizuodavę masinius plojimus, meksikietiškas bangas ir kitokias atrakcijas nuobodžiaujantiems žiūrovams.
Vaikščiojantiems po olimpinį parką sirgaliams savanoriai irgi geranoriškai primindavo, kad kiekvienas lankytojas yra olimpinės šeimos narys.
Toks švelnaus stumtelėjimo teorijos taikymas ne visiems buvo prie širdies: pavyzdžiui, rimti sporto apžvalgininkai labai skeptiškai apibūdino tokį dirbtinį atmosferos kūrimą, ypač arenose jau vykstant pačioms varžyboms.
Jų nuomone, autentiškos aistringos sirgalių atmosferos imituoti neįmanoma.
Būtent todėl „The Guardian”, jau po žaidynių analizuodamas vyrų ir moterų krepšinio turnyro privalumus ir trūkumus, negailėjo pagyrų dviejų šalių krepšinio sirgaliams – Lietuvos ir Ispanijos, sugebėjusiems atgaivinti apsnūdusias krepšinio arenas Londone.
Bilietų įsigyti bus lengviau?
Bene didžiausias deguto šaukštas Londone, to neslepia ir organizatoriai, – dalinis bilietų pardavimo sistemos fiasko.
Labai griežta ir nelanksti bilietų įsigijimo ir keitimosi jais sistema į vieną krūvą sugrūdo tiek tikrus sporto sirgalius, tiek ir spekuliantus perpardavinėtojus.
Aistringi įvairių sporto šakų gerbėjai arba iš viso negavo norimų bilietų, arba turėjo tenkintis bilietais į sporto šakas, kurias pasirinko kaip atsarginį variantą.
Maža to, tūkstančiai „olimpinei šeimai”, išskirtiniams svečiams, rėmėjams, sporto biurokratų delegacijoms skirtų bilietų taip ir liko nepanaudoti.
Nors šimtai paprastų sirgalių kaip deguonies gurkšnio troško pamatyti savo mylimų atletų startus. O išvydo tuščias kėdes. Tiktai ne per televizorius, mat televizijos transliacijų režisieriams buvo duotas griežtas įsakymas bet kokia kaina ieškoti televizijos kameros rakursų, kuriuose tuščios eilės nešmėžuotų.
J.Rogge’as pareiškė kad šių metų gruodį Rio de Žaneire vyksiančioje olimpinėje konferencijoje bus svarstoma, kaip šis miestas galėtų išvengti Londono bilietų fiasko.
Vieną vertingiausių pasiūlymų pateikė lordas Moynihanas, Didžiosios Britanijos olimpinės asociacijos prezidentas: TOK turėtų sukurti bendrą tarptautinę elektroninę olimpinių bilietų pardavimo sistemą, kuri būtų nuolat tobulinama ir atnaujinama.
Tai reikštų, kad kiekvienam naujam žaidynių organizaciniam komitetui nebereikėtų kaskart išradinėti dviračio, užsiimti absurdiškais eksperimentais, papiktinančiais šimtus tūkstančių tikrų sporto sirgalių, kaip kad atsitiko Londone.
