Olimpinės lyčių painiavos, arba moteriški vyrų pasiekimai

1936 m. olimpiadoje Berlyne Adolfui Hitleriui bet kuria kaina reikėjo įrodyti – arijų rasė yra tobuliausia. Juolab kad visokie amerikiečiai drįso atsiųsti į varžybas juodaodžių, o pralošti jiems būtų tiesiog klaikiai gėda. Taigi niekam pernelyg nerūpėjo, kad olimpinių krepšinio varžybų finalas tais metais vyko lauke, teniso aikštelėje, lyjant lietui. Vokietija krepšinio nežaidė, tad koks skirtumas, kas taškysis purve. Auksą, beje, laimėjo JAV, įveikusi Kanadą stulbinančiu rezultatu – 19:8.

Užtat ten, kur Vokietija galėjo laimėti, ji laimėti privalėjo. Ir be jokių ten žydų!.. Et, velnias, prieš olimpiadą Tarptautinis olimpinis komitetas pagrasino, kad JAV ir kitos šalys boikotuos varžybas, jei Vokietija neleis dalyvauti vietiniams žydų tautybės sportininkams. Taigi, sukandus dantis teko trumpam užmiršti 1935 m. Niurnberge priimtą įstatymą, reglamentuojantį visokių „pusžydžių“ teises ir leisti keliems olimpiadoje atstovauti Vokietijai. A. Hitleriui teko sudėtinga dilema – leisti žydams atstovauti Vokietijai, kartu parodyti, kad jie prasti sportininkai, tačiau užtikrinti Vokietijos pergalę. Šuolių į aukštį kategorijoje rastas sprendimas atrodė tiesiog saliamoniškas.

Naciai įsakė žydų kilmės vokietei Gretel Bergmann, tuo metu geriausiai šalies šuolininkei į aukštį, grįžti iš Anglijos ir dalyvauti atrankoje į olimpiadą. Į Angliją sportininkė emigravo po to, kai jai 1935 m. buvo uždrausta Vokietijoje net treniruotis, o įsakymui pakluso, nes atsisakymas būtų rimtai atsirūgęs Vokietijoje likusiems giminaičiams.

Atvykusi į parengimo stovyklą likus keturioms savaitėms iki olimpiados Gretel varžybose pasiekė naują Vokietijos šuolių į aukštį rekordą (160 cm) – to būtų pakakę laimėti olimpinį auksą. Kodėl „būtų“? Nes Vokietijos pareigūnai, pareiškę, kad jos sportinė forma per prasta, galiausiai taip ir neleido Gretel Bergman dalyvauti olimpiadoje. Pasiūlė jai bilietus į tribūną, tačiau sportininkė atsisakė ir išvyko atgal į Angliją.

Tad koks gi tas paslaptingasis planas? Ogi nacių atrasta nauja Vokietijos viltis, tikra arijų sporto pažiba - šuolininkė Dora Ratjen. Ši sportininkė kalbėjo giliu baritonu, griežtai atsisakė naudotis bendromis dušo patalpomis, o olimpinio sidabro laimėtoja, britų šuolininkė Dorothy Tyler po varžybų neabejodama pareiškė: „Kai varžiausi prieš Dorą Ratjen, neturėjau jokių abejonių – tai, kad „ji“ yra vyras, aiškiai galėjai suprasti ir iš kūno sudėjimo, ir iš balso.“

Deja, net suradę „moterį“ su papildoma atauga tarp kojų (gal tai ir yra tikrasis arijų skiriamasis bruožas?) naciai nieko neįrodė – Dora užėmė ketvirtąją vietą. Dar liūdniau tai, kad po netrukus vykusio Europos čempionato įtarimai pasitvirtino. Neteigsime, kad yla išlindo iš maišo, tačiau viena ataugėlė tikrai išlindo iš po sijono. Traukinių stoty Vokietijoje, Dorai Ratjen grįžtant iš čempionato, dvi moterys pamatė įtartiną šešėlį metantį iškilumą po jos sijonu. Iškviestas gydytojas nesunkiai nustatė tikrąją „sportininkės“ lytį ir nuo 1938 m. Dorai už nedorą elgesį buvo uždrausta dalyvauti bet kokiose varžybose.

Stanislawa Walasiewicz gimė Lenkijoje 1911 m., tačiau vos trijų mėnesių su tėvais išvyko gyventi į JAV. Būdama šešiolikos jau laimėjo teisę atstovauti JAV olimpinėje šalies rinktinėje, tačiau to daryti negalėjo, nes neturėjo pilietybės. Nieko – užtat su lenkų emigrantų komanda dalyvavo varžybose Poznanėje ir laimėjo penkis aukso medalius: keturis už bėgimą ir vieną – šuolio į tolį.

Nors ir nebūdama piliete, mėgėjų varžybose JAV skynė pergalę po pergalės. JAV ji buvo žinoma Stellos Walsh vardu. Prieš 1932 m. olimpiadą JAV pagaliau pasiūlė sportininkei pilietybę, tačiau toji nusprendė atstovauti Lenkijai, už tai gimtinėje tuoj pat buvo išrinkta populiariausia 1930 m. sportininke. Olimpiadoje Stella nenuvylė – pakartojusi pasaulio rekordą ji laimėjo auksą 100 m bėgime ir… tą pačią dieną disko metimo rungtyje liko šešta.

Vėliau, pagerinusi 100 ir 60 m bėgimo pasaulio rekordus, Stella Berlyno olimpiadoje gavo tik sidabrą ir tuoj pat apkaltino auksą laimėjusią amerikietę Helen Stephens, kad toji yra… vyras. Amerikietę patikrino, vyriškumo požymių nerado, o Stella grįžo į JAV, pagaliau tapo piliete ir laimėjo dar ne vieną apdovanojimą.

Viskas gal taip ir būtų pasibaigę, jei 1980 m. gruodžio 4 d., jau pasenusi, spėjusi trumpai pagyventi santuokoje su JAV boksininku Neilu Olsonu, Stella Walsh nebūtų tapusi atsitiktine ginkluoto parduotuvės Klivlande apiplėšimo auka. Žuvusią moterį apžiūrėję teismo medicinos ekspertai gerokai nustebo, kai aptiko, kad ji yra vyras. Dar labiau nustebo, kai nustatė, kad ji tuo pat metu yra ir moteris. Žodžiu, turėjo ji ir vienos, ir kitos lyties chromosomų bei lyties organus.

Šiais laikais, deja, moteriškė, matyt, nebūtų galėjusi siekti jokių rekordų, tačiau mus labiau stebina, kaip tais laikais ji sugebėjo gyventi su tuo boksininku.

Visos totalitarinės sistemos, nesvarbu, grindžiamos religine, rasine, nacionalistine, klasine ar utopine ideologija, turi vieną bendrą savybę – mirtiną norą įrodyti, kad ką jau ką, o antžmogius sukurti gali tik jos. Kadangi ilgiausiai šiais laikais gyvavo būtent komunistinio kliedesio pasekėjai, jie ir tų antžmogių prikūrė daugiausia. O kurdami priemonių tikrai nesirinko. Galbūt todėl 1960-aisiais įvedus privalomą sportininkų lyties testavimą tiek vadinamojo socialistinio lagerio sportininkių staiga nutraukė savo karjerą?

* Rumunų šuolininkė į aukštį Joldana Balaš, per 5 metus trukusią savo karjerą pakėlusi šuolio į aukštį rekordo kartelę bent 16 cm, o 1961 m. pasiekusi dešimtmetį išsilaikiusį pasaulio rekordą (191 cm), staiga atsisakė dalyvauti olimpinėse žaidynėse Japonijoje, motyvuodama „sukalkėjusia dešiniąja sausgysle“ ir niekuomet nebesivaržė.

* Užtat Tokijo olimpiadoje laimėjusi auksą 4x100 m estafetėje ir bronzą 100 m moterų sprinte lenkė sportininkė Ewa Klobukowska pateko į istoriją, kaip pirmoji olimpietė, nepraėjusi lyties patikrinimo testo. 1967 m. atlikus patikrinimą buvo aptikta „viena chromosoma per daug“ ir sportininkei buvo uždrausta ateity dalyvauti profesionalų varžybose. Įdomu tik, ar ji tikrai buvo vyras, ar socialistinis mokslas buvo radęs originalių metodų tobulinti žmogaus prigimtį.

* Ukrainietės lengvaatletės seserys Tamara (disko metikė) ir Irina (bėgikė) Natanovos Press Sovietų Sąjungai Romos ir Tokijo olimpiadose laimėjo ne vieną aukso medalį, abi kartu pasiekė 26 pasaulio rekordus. Tačiau abiejų karjera paslaptingai nutrūko tą pačią sekundę, kai buvo įvestas sportininkų lyties testas. Nors Rusija to tikrai niekuomet nepripažins, spaudoje jau tuo metu mirgėjo spėjimai, kad jos gali būti vyrai arba hermafroditai.

* 1961-1962 m. moterų 400 ir 800 m sprinto pasaulio rekordus pasiekusi Šiaurės Korėjos bėgikė Sin Kim-dan irgi atrodė labai įtartina. 1963 m. Maskvoje vykusiose varžybose kitos bėgikės atsisakė bėgti šalia moters, kuri atrodo kaip vyras. Tuo pat metu Pietų Korėjoje atsirado vyras, kuris tvirtino, kad ji yra karo metu dingęs jo sūnus. Kaip ten bebūtų, kai 1966 m. buvo įvestas privalomas lyties tikrinimas, Sin irgi nutraukė savo karjerą.

* Ne veltui įžangoje užsiminiau apie Vokietijos Demokratinės Respublikos sportininkes. Sunku pasakyti, ar VDR sporto pareigūnai nutarė tęsti fašistų pradėtą „supermeno“ kūrimą, ar tiesiog gaudavo po „Trabantą“ už kiekvieną savo globotinių pergalę, tačiau toje šaly sportininkių žalojimas buvo pažengęs gerokai toliau negu bet kur kitur. Šiuo metu manoma, kad apie 10 tūkst. Rytų Vokietijos atletų dalyvavo valstybinio masto „žmogaus tobulinimo“ programoje, buvo prievarta šeriami steroidais, kitais eksperimentiniais vaistais. Specialūs hormoniniai preparatai, kraujo perpylimai, net mėginimai paveikti organizmo deguonies įsisavinimą bei kitas funkcijas buvo visiškai įprasta praktika.

Viena iš tokių eksperimentų aukų, rutulio stūmikė Heidi Krieger vėliau prisiminė, kad dar būdama šešiolikos iš trenerio gaudavo saujas steroidų ir specialių kontraceptinių tablečių, nuo kurių jai staigiai augo raumenų masė ir ant viso kūno pradėjo želti plaukai. 1986 m., sulaukusi dvidešimties, ji jau tapo Europos čempione ir laimėjo olimpinį aukso medalį. Devintojo dešimtmečio viduryje ji pasikeitė lytį ir tapo Andeasu. O ką daryti moteriai, kurios nugara ir krūtinė plaukuota, o valstybės, kuri ją tokia pavertė, jau nebėra? Juk aukso medalis džiaugsmo teikia tik akimirką, o meilės norisi visada…

Brazilė dziudo imtynininkė Edinanci Silva gimė su abiejų lyčių organais. Devintojo dešimtmečio viduryje atlikta operacija pavertė ją moterimi, tad ji gavo teisę dalyvauti Atlantos, Atėnų ir Sidnėjaus olimpiadose. Tiesa, nugalėtos varžovės vis primindavo, kad ji yra vyras, tačiau tai varžytis netrukdė.

Indė Santhi Soundarajan patyrė klaikų pažeminimą, kai 2006 m. Azijos žaidynėse laimėjusi sidabrą 800 m bėgime nepraėjo lyties patikrinimo testo. 27 m. mergina, kuri visą gyvenimą laikė save moterimi, staiga žmonių akyse tapo išsigimėle, iš jos buvo atimtas medalis ir tik todėl, kad jos genetiniame profilyje aptikta vyriška chromosoma. Neatlaikiusi tokio išbandymo, sportininkė tų metų rudenį netgi mėgino žudytis, o šiuo metu dirba mūrininko padėjėja statybose (žr. video).

Taigi, atrodytų paprasčiausias būdas tapti čempionu – persirengti moterimi – nėra toks jau malonus. Viena vertus, visą gyvenimą vaidinti negali net aktoriai, kita vertus – kokia šiais laikais iš to nauda, kai moterų rezultatai vis mažiau ir mažiau atsilieka nuo vyrų?