Jei nekalbėsime apie komiškas languotas Norvegijos akmenslydžio komandos kelnes, dabartinės olimpinės žaidynės yra kur kas rimtesnės, nei anksčiau. Tinklalapis mnn.com nurodo devynias šio teiginio priežastis.
Vienas už visus!
Tuniso penkiakovės komanda parodė aukščiausią beprotybės lygį. 1960-aisiais Romos olimpinėse žaidynėse trys komandos nariai buvo pašalinti po to, kai vienas jų vos nenuskendo, antrasis per šaudymo rungtį paleido kulkas kone teisėjams po ausimis, o trečiasis nukrito nuo žirgo. Galiausiai, prasidėjus fechtavimo rungčiai, vienintelis turėjęs patirties narys pasirodė tris kartus, užsimaskavęs kauke ir apsimesdamas visais trimis komandos nariais.
Bėgimas su rimtomis kliūtimis
Šampanas kartais liejasi laisvai net vidury maratono. Besibaigiant bėgimui 1908-ųjų Londono olimpiadoje, Pietų Afrikos kalėjimo prižiūrėtojas Charlesas Hefferonas, kuris tuo metu pirmavo, priėmė iš gerbėjo šampano taurę. Gėrimo burbuliukai sukėlė vėmulį, bet tai neatgrasė kito varžybų dalyvio nuo noro išgerti. Italijos konditerijos meistras Dorando Pietris išėjo į stadioną toks susijaudinęs, kad pradėjo bėgti ne tuo keliu. Grįžęs į tinkamą taką jis keturis kartus pargriuvo bėgdamas paskutinius 200 metrų. Vyrui prireikė pagalbos, kad galėtų kirsti finišo liniją. D. Pietris tapo nugalėtoju, tačiau iškart buvo diskvalifikuotas dėl pagalbos iš šalies, tad auksas atiteko amerikiečiui Johny Hayesui, o sidabras – šampano mėgėjui Ch. Hefferonui.
Medalis literatūros sprinte
Garsusis prancūzas Baronas Pierras de Coubertinas buvo antrasis Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas. Jis laikomas moderniųjų olimpinių žaidynių tėvu. 1912-ųjų olimpiadoje šis prancūzų aristokratas pristatė savo poemą „Odė sportui“ ir... laimėjo aukso medalį literatūros srityje! Neįtikėtina, bet sportinė olimpiada tais metais buvo papildyta meninėmis rungtimis, kuriose dėl čempiono titulo varžėsi meno kūriniai sporto tematika.
Ištvermingas estų vaikinas
Nesibaigiančios grumtynės įrašytos į Estijos olimpinę istoriją. Estas imtynininkas Martinas Kleinas 1912-aisiais atstovavo Rusijos imperijai ir vidutinio svorio kategorijoje laimėjo sidabrą - pirmąjį kada nors iškovotą Estijos medalį. O iškovotas jis buvo sunkiai. Sekinantis pusfinalio mačas su suomių varžovu Alfredu Asikainenu truko kone pusę paros - 11 val. 40 min. Tai buvo ilgiausios kada nors užfiksuotos grumtynės. Suprantama, kitą dieną M. Kleinas buvo išsunktas kaip citrina, todėl nebepajėgė pats atsiimti aukso medalio.
Gelbėkite, čempionas skęsta!
Absurdiškų situacijų žaidynėse pasitaikydavo dar visai neseniai. Visos Lietuvos širdims virpant dėl Rūtos Meilutytės finalinėse plaukimo varžybose, aistras dar labiau pakurstė jos konkurentė, dėl techninių kliūčių startavusi per anksti. Tačiau tai buvo menkniekis, palyginti su 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiados komedija, kai būrys vyrų patys sukėlė klaidingą startą, dėl ko buvo diskvalifikuoti. Pusiaujo Gvinėjos atstovas Ericas Moussambanis liko vienintelis plaukikas 100 m. laisvo stiliaus plaukimo rungtyje. Maža to, varžydamasis pats su savimi jis taip nuvargo, kad distancijos pabaigoje vos nenuskendo. Laimėtojas atplaukė visa minute vėliau nei įprastas varžybų laikas. Vėliau paaiškėjo, kad čempionas pradėjo treniruotis likus vos 8 mėnesiams iki žaidynių ir dar keliskart trumpesniame baseine. Jo atkaklumas ir akiplėšiškas elgesys pavertė jį kultiniu didvyriu. Dabar jis - Pusiaujo Gvinėjos plaukimo komandos treneris.
„Pone, metu jums iššūkį“
Tai frazė tikriausiai ne kartą skambėjusi 1924-ųjų olimpiadoje Prancūzijoje, iki šiol garsėjančioje Johny'o Weismullerio „Ugnies vežimais“ ir senamadiškomis garbės dvikovomis. Iš visų septynių fechtavimosi rungčių, du atvejai baigėsi siūlymu išsiaiškinti santykius lauke. Kai Adolfas Contronei'us, Italijos rapyrų komandos kapitonas, susigrūmė su Vengrijos komandos trenerio sūnumi Giorgio Santelliu, audringą dvikovą teko tramdyti sunkiajai kavalerijai.
Daugiau nei smagi pramoga
Kartais nutinka ir taip, kad laimi aukso medalį, nė nežinodamas, jog koveisi. Amerikietė Margaret Abbott, lankydamasi Paryžiuje su dukra nusprendė pažaisti devynių duobučių golfo turnyre. Sėkmingai kitus priešininkus nugalėjusi Margaret kaip, beje, ir kiti dalyviai, nė nežinojo, kad kaunasi dėl olimpinio aukso. Moteris taip ir mirė, manydama, kad tiesiog linksmai pažaidė golfą, nors iš tiesų tapo pirmąja Amerikos čempione moterimi. Tik 1955-aisiais istorikai išsiaiškino, kad minėtas turnyras buvo viena 1900-ųjų olimpinių žaidynių rungčių.
Vienakojo pergalės
Turbūt bene talentingiausias kada nors gyvenęs gimnastas buvo vienakojis. Amerikietis George'as Eyseris 1904-aisiais per vieną dieną sugebėjo iškovoti šešis medalius (tris aukso, du sidabro ir vieną bronzos). Netekęs kojos po to, kai jį partrenkė traukinys, ir ją pakeitęs mediniu protezu, jis vis dar galėjo varžytis visose rungtyse, įskaitant šuolius. Štai kas vadinama nemirtingu čempionu.
Maratono trukmė - 54 metai
Neįprasta istorija Stokholmo olimpinėse žaidynėsė 1912-aisiais primena detektyvą. Japonijos maratonininkas Shizo Kanakuris netekęs sąmonės bėgimo rungties metu parkrito ir buvo priglaustas vietinėje fermoje, kol atsigavo. Shizo taip ir nebaigė trasos ir grįžo į gimtąją Japoniją, nepranešęs nežinioje likusiems olimpiados rengėjams. Galiausiai jis „aptiktas“ 1966-aisiais ir sulaukė pasiūlymo užbaigti seniai pradėtą maratoną. Jo rezultatas – 54 metai 8 mėnesiai 6 dienos 8 valandos 32 minutės ir 20,379 sekundės.
