Lietuvos dviratininkai olimpinėse žaidynėse: nuo I. Anoliko iki S. Krupeckaitės

Tada Lietuvos olimpinio judėjimo pirmeiviai Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas lenktynių finišo nepasiekė. Geriau sekėsi jų parodytu keliu nuriedėjusiems būsimųjų kartų Lietuvos dviratininkams: Gintautas Umaras ir Artūras Kasputis 1988 metais Seule laimėjo olimpinius dviračių treko aukso medalius, o Diana Žiliūtė 2000 metais Sidnėjuje buvo apdovanota plento lenktynių bronza.

Pirko naują dviratį

1924 metais Lietuvai nusprendus pirmą kartą dalyvauti olimpinėse žaidynėse šalies sportui vadovavusi Lietuvos sporto lyga į Prancūzijos sostinę planavo nusiųsti kelių sporto šakų atstovus: futbolininkus, boksininkus, imtynininkus, šaulius, dviratininkus.

Tačiau atėjus laikui lipti į Paryžiaus traukinį pirmoji Lietuvos olimpinė komanda smarkiai nubyrėjo ir joje liko tik paskubomis suburta futbolo rinktinė ir du dviratininkai Juozas Vilpišauskas (Lietuvos Dviratininkų Sąjunga) bei Isakas Anolikas („Makabi“).

Dviratininkų būrelis irgi turėjo būti gausesnis, bet kartu su dviem kauniečiais keliauti į olimpines žaidynes susiruošę Kybartų „Sveikatos“ sportininkai J.Kremeris ir E.Malcanas nespėjo gauti užsienio pasų ir buvo priversti likti namuose.

J.Vilpišauskas ir I.Anolikas į 1924 metų olimpinių žaidynių sostinę atvyko likus vos porai dienų iki varžybų – liepos 21-osios paryčiais. Paryžiuje sportininkai pirmiausia patraukė į „Peugeot“ dviračių gamyklą – abiejų dviračiai buvo gerokai aplamdyti dar per Lietuvoje vykusias lenktynes, todėl jie tikėjosi gauti būtiną techninę pagalbą.

J.Vilpišauskas savąjį „Peugeot“ šiek tiek pasitaisė. Tuo tarpu I.Anoliko „Brennabor“ dviračiui prancūzai reikiamų detalių nerado ir sportininkas už paskutinius pinigus įsigijo naują dviratį.

Olimpinės atskiro starto dviračių lenktynės prasidėjo ir baigėsi prie Paryžiaus priemiestyje Kolonbe esančio Olimpinio stadiono, o 188 kilometrų ilgio trasa nusidriekė Prancūzijos sostinės apylinkėmis.

Kolonbe startavo 72 dviratininkai, iki finišo nuvažiavo 60. Greičiausias buvo prancūzas Armand‘as Blanchonet, trasoje sugaišęs 6 val. 20 min. 48 sek.

Tarp tuzino pasitraukusių lenktynėms nesibaigus buvo ir abu lietuviai. J.Vilpišauskas leisdamasis nuo kalvos griuvo, smarkiai susižeidė ir finišą pasiekė jį paėmusiame švedų dviratininką lydėjusiame automobilyje.

Nepasisekė ir I.Anolikui, kuris lenktynių nebaigė dėl pradurtos dviračio padangos. Trasoje prisišaukti pagalbos I.Anolikui nepavyko, todėl į Paryžių jis grįžo traukiniu. Dviratininkas neturėjo nė vieno franko, ir bilietą jam nupirko Lietuvos olimpiečio pasigailėjęs stotyje atsitiktinai sutiktas prancūzas.

Lietuvos sportininkų vargai tuo nesibaigė. Pinigų kelionei namo traukiniu jie taip pat neturėjo, todėl sumanė iš Paryžiaus į Kauną važiuoti dviračiais. Vis dėlto jau pradėjus planuoti šį žygį J.Vilpišauskui ir I.Anolikui pavyko pasiskolinti bilietui reikiamą sumą ir dviratininkai galėjo į tėvynę grįžti patogesne transporto priemone.

Taip Lietuvos dviratininkų kančias Paryžiaus apylinkėse 1924 metais aprašė žurnalas „Sportas“: „Visi dalyviai gerai aprengti vilnonėmis megztinemis, gerai apsirūpinę kelionej valgių ir ant nugaros po kelias atsargines šinas turi.

Mūsiškiai, dėl pinigų stokos, tik plonas megztinėles begalėjo nusipirkti ir tas be kišenaičių. Tai kad ir išvyko be atsarginių šinų ir net bulkutės kišenėn ne pasiėmė (p. Anolikas visą laiką aimanavo dėl valgio ir išvykstant būtinai norėjo pasiimti bulkutę su savim).

Nekaip sekasi mūsiškiams. Kelias visai nežinomas, nors plentas, - kaip stalas, bet pasitaiko tokie aštrus akmenukai ir kaip adatomis lenda į šinas, o išvažiavę mūsiškiai su vienomis tik šinomis ne vieną kartą privalėjo sustoti ir ieškoti kontrolės punktuose ir miesčiukuose, ar negaus pas ką pakeisti ar paskolinti, kas ne visuomet pasisekdavo. O dar tie kalnai ir staigūs pasisukimai; prie vieno pasisukimo 100 klm. nuo starto p. Vilpišauskui nelaimė pasukė nukristi ir smarkiai susidaužyti.

Čia, žinoma, kaltas buvo darbotojas, kuris užsižiopsojo ir tik prie paties pasukimo išbėgo nurodyti kelią. Bet jau buvo per vėlu ir pasuktas smarkiu tempu einantis dviratis neišlaikė lygsvaros. J. Vilpišauskas taip susidaužė, kad toliau nebegalėjo važiuoti. Pro šali eidamas švedu automobilis pakėlė jį ir atvežė į stadioną, kur daktaras suteikė pirmą pagelbą. Nepabaigė distancijos del 7 perdurimų ir antras mūsų dviratininkas J. Anolikas. Išvykstant iš starto jis buvo pripompavęs taip smarkiai šinas, kad kelio žinovai anglai ir francūzai stebėjosi iš jo. Ir ištikrųjų, kely labai greit jam akmenėliai sudurstė šinas ir prie geriausios fizinės sveikatos ir didžiausio noro nebegalėjo važiuoti, nes pakelyje nieko ir girdėti nenorėjo apie šinų paskolinimą arba net už pinigus pardavimą.

Kitų valstybių bėgėjai buvo aprūpinti ir kiekviename kontroles punkte galėjo gauti maisto, šinas ir viską reikalingą, nes juos seke savo automobilio ir punktuose viską palikdavo“.

Lietuvos dviratininkai dalyvavo ir 1928 metų Amsterdamo olimpinėse žaidynėse. Joms buvo pasiruošta geriau ir į Nyderlandus iškeliavo keturi dviratininkai: I.Anolikas, Vladas Jankauskas („Sparta“), Jurgis Gedminas (LDS) ir Tanchumas Murnikas („Makabi“).

Visa lietuvių ketveriukė varžėsi 168 km atskiro starto lenktynėse.

Mikliausiai pedalus mynė T.Murnikas. Jis distanciją nuvažiavo per 5 val. 41 min. ir užėmė 50-ąją vietą. 5 val. 50 min. 4 sek. trasoje užtrukęs J.Gedminas liko 55-as.

Antrose žaidynėse dalyvavęs I.Anolikas ir Lietuvos čempionas V.Jankauskas finišo nepasiekė. Iš viso Amsterdamo olimpinėje trasoje startavo 75 dviratininkai, finišavo 63. Nugalėtojas danas Henry Hansenas nuotolį nuvažiavo per 4 val. 47 min. 18 sek. Jo vidutinis greitis buvo 35,1 km/val.

Sovietmečiu į SSRS plento rinktinę nepateko nė vienas Lietuvos dviratininkas. Labai ilgai lietuviams nepavyko prasimušti ir į olimpinę treko komandą.

Lietuvos dviračių sporto olimpinė atskirtis nutrūko tik 1988-aisiais, kai į Seulo žaidynes iškeliavo net trys mūsų šalies treko meistrai Gintautas ir Mindaugas Umarai bei Artūras Kasputis. Visų trijų specializacija buvo persekiojimo lenktynės.

Neabejotinai geriausias šioje trijulėje buvo G.Umaras, kuriam iškovoti teisę Seule dalyvauti asmeninėse persekiojimo lenktynėse buvo daug sunkiau nei laimėti olimpinį medalį.

1985-1987 metais trejose iš eilės pasaulio pirmenybėse asmeninių persekiojimo lenktynių finale kovojo du SSRS dviratininkai G.Umaras ir Viačeslavas Jekimovas. Leningradietis laimėjo dvi pirmąsias dvikovas, klaipėdietis – trečiąją. Tačiau per olimpines žaidynes vienai šaliai galėjo atstovauti tik vienas persekiotojas, o skirtumas tarp dviejų lyderių buvo mikroskopinis, todėl SSRS treko rinktinės treneriams teko spręsti itin sudėtingą galvosūkį. Jis buvo išspręstas G.Umaro naudai.

Seulo treke G.Umaras įtikinamai laimėjo pirmąsias dvikovas, bet finale savo gerbėjus nejuokais išgąsdino. Lenktynėms vos prasidėjus lietuvis smarkiai atsiliko nuo varžovo iš Australijos Deano Woodso, ir sirgaliams atrodė, kad bręsta griausminga sensacija. Vis dėlto lenktynės greitai viską sustatė į savo vietas – audringai startavęs australas išsikvėpė ir finišo liniją pirmas kirto G.Umaras.

„Kitaip ir negalėjo būti! Šiuo metu pasaulyje nėra dviratininko, kuris Gintautą galėtų aplenkti“, - nė trupučio nesistebėjo pirmasis olimpinio čempiono treneris Vytautas Slanina.

Po dviejų dienų G.Umaras iškovojo dar vieną aukso medalį – komandų persekiojimo lenktynėse. Jų finale SSRS ketveriukė, kurią sudarė klaipėdiečiai G.Umaras ir A.Kasputis bei leningradiečiai V.Jekimovas ir Dmitrijus Neliubinas, keliomis akimirkomis aplenkė Vokietijos Demokratinės Respublikos komandą (SSRS dviratininkai 4 km nuvažiavo per 4 min. 13,31 sek., VDR – 4 min. 14,09 sek.).

G.Umaras iki šiol yra vienintelis Lietuvos sportininkas, per vienas olimpines žaidynes laimėjęs du aukso medalius. Tiesa, dviratininkui Vilniuje nusileidus lėktuvo trapu ant jo krūtinės žibėjo tik vienas medalis. Kitą G.Umaras vos nulipęs nuo komandų lenktynių garbės pakylos padovanojo jaunesniajam broliui Mindaugui.

M.Umaras taip pat važiavo komandų lenktynėse, bet tik ketvirtfinalio etape, kuriame SSRS rinktinės treneriai leido pailsėti išvakarėse olimpiniu čempionu tapusiam vyresniajam Umarui. Pagal varžybų nuostatus apdovanojimus gavo tik finale lenktyniavę dviratininkai, tad M.Umaras liko be medalio.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) vadovai ir šios sporto šakos rinktinių treneriai buvo vieni daugiausia žadančių ir labiausiai nuviliančių šalies olimpiečių. Ypač šviesiai savo auklėtinių perspektyvas piešdavo moterų plento rinktinės treneriai. Jų viltys nebuvo laužtos iš piršto, nes lietuvės laimėjo nemažai prestižiškiausių planetos lenktynių, tačiau įgyvendinti olimpinius planus dviratininkėms sekėsi kur kas prasčiau.

Tad treneriams nelikdavo nieko kito kaip teisintis nenumatytomis aplinkybėmis.

„Tikėjau mūsų dviratininkių sėkme, ypač per grupines lenktynes. Dviratininkės puikiai pasirengė Atlantos olimpinėms žaidynėms – treniravosi Italijoje, Ispanijoje, lenktyniavo Vokietijoje, Prancūzijoje, o pastaruosius pusantro mėnesio kilometrus skaičiavo Amerikoje.

Geriau pasirodyti sutrukdė lietus. Mūsų dviratininkės visą mėnesį nematė lietaus, o jis labai trukdė sėkmingai įveikti posūkius“, - aiškino LDSF techninis direktorius Algis Mozolis po moterų grupinių lenktynių 1996 metų Atlantos olimpinėse žaidynėse.

Tiesa, Jolanta Polikevičiūtė šiose lenktynėse užėmė penktąją vietą, bet ši vieta protokole atrodė daug gražiau nei lenktynėse, kuriose trys sportininkės pabėgo nuo pagrindinės grupės ir tarpusavyje išsidalino olimpinius medalius. Tuo tarpu kitoms dviratininkėms, tarp jų ir lietuvėms, liko tik kova garbės pakylos papėdėje.

Lietuvos vardas Atlantoje dažniau buvo linksniuojamas dėl kitos dviratininkės Ritos Razmaitės. 13-ąją vietą sprinto lenktynėse treke užėmusi sportininkė buvo pašalinta iš olimpinių žaidynių, nes jos dopingo mėginyje buvo rasta stimuliuojančios medžiagos bromantano.

Bromantano istorija buvo labai paini. Šis vaistas buvo sukurtas Rusijoje XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ir 1996 metais dar nebuvo įtrauktas į draudžiamų medžiagų sąrašą. Tačiau jis pasižymėjo labai panašiu poveikiu ir buvo beveik tokios pat sudėties kaip keli kiti draudžiami vaistai.

Dėl to per Atlantos olimpines žaidynes Tarptautinis olimpinis komitetas diskvalifikavo net devynis bromantaną vartojusius posovietinių valstybių sportininkus. Tarp jų buvo ir R.Razmaitė, netekusi galimybės varžytis treko grupinėse lenktynėse.

Griežtesnės bausmės R.Razmaitė išvengė. Rusijos nacionalinis olimpinis komitetas ėmėsi ginti bromantaną vartojusius sportininkus ir, pasinaudojęs teisinėmis spragomis, pasiekė jų išteisinimo.

Lietuvos moterų plento rinktinei ypač derlingi buvo keleri paskutinieji XX amžiaus ir pirmieji XXI amžiaus metai. Dvi lietuvės Edita Pučinskaitė ir Diana Žiliūtė viena po kitos laimėjo tuo metu moterų dviračių sporto viršūne laikytas „La Grande Boucle Feminine“ lenktynes („Tour de France“ vyrų lenktynių analogą), iškovojo visą kalną pasaulio pirmenybių apdovanojimų, skynė pergales kitose varžybose.

Lietuva iš dviratininkių laukė ir olimpinių medalių.

Viltys iš dalies išsipildė 2000 metais Sidnėjuje, kur kol kas vienintelį nepriklausomos Lietuvos dviračių sporto istorijoje bronzos medalį laimėjo D. Žiliūtė.

Olimpinėje grupinių lenktynių trasoje pliaupiant lietui nuo pagrindinės grupės pabėgo 24 dviratininkės, o tarp lyderių be D.Žiliūtės atsidūrė dar viena lietuvė – Rasa Polikevičiūtė. Lietuva turėjo du prizinius šansus ir vienu jų pasinaudojo.

Lemiamas spurtas geriausiai pavyko olandei Leontien Zijlaard. Po kelių akimirkų finišo liniją kirtusi D.Žiliūtė liko trečioje pozicijoje, R.Polikevičiūtė užėmė 13-ąją vietą.

Nors lietuvė laimėjo medalį, pasibaigus lenktynėms sportininkių jausmai buvo prieštaringi. Džiaugsmas persipynė su apmaudu, kad ant garbės pakylos – ir tai ne ant aukščiausio laiptelio – pateko tik viena mūsų šalies dviratininkė. Prieš startą auksinės Lietuvos moterų dviračių sporto kartos lūkesčiai buvo kur kas didesni.

„Visos plūkėmės dėl to medalio, o labiausiai jo verta buvo Diana. Aišku norėjome dar daugiau, bet L.Zijlaard šiandien buvo nenugalima“, - sunkiai nuslepiama nusivylimo gaidelė skambėjo E.Pučinskaitės balse.

Nors po Sidnėjaus D. Žiliūtė dviratininkės karjerą tęsė visą dešimtmetį, olimpinėse žaidynėse daugiau nedalyvavo nė karto. Tiesa, 2004-aisiais ji su komanda vyko į Atėnus, tačiau per grupines lenktynes liko atsarginė ir nelaukdama asmeninių lenktynių iškeliavo namo.

Tuo tarpu kita Lietuvos plento žvaigždė E.Pučinskaitė numinti iki garbės pakylos bandė dar dvejose žaidynėse. Deja, nepavyko – tiek Atėnuose, tiek Pekine per grupines lenktynėse E.Pučinskaitė užėmė 9-ąją vietą. Jos asmeninių lenktynių rezultatai buvo dar kuklesni.

Atėnų olimpinėje trasoje pasaulio čempionės viltys sudužo, kai ji paskutiniame rate pateko į masinę griūtį. Griūties išvengusios sportininkės nurūko į priekį, o E.Pučinskaitė ir dar kelios jos likimo seserys prarado brangias sekundes. Iki finišo dar buvo likę keli kilometrai, ir lietuvė sumažino atsilikimą nuo lyderių, bet laiko ir distancijos neužteko.

„Ką padarysi. Mūsų šiandien startavo 67 ir visos norėjo laimėti. Realiai tai galėjo padaryti apie 30. Mano devintoji vieta irgi nebloga, - blogas mintis vijo E.Pučinskaitė. – Olimpinėse žaidynėse susirenka tik stipriausios, būdamos geriausios sportinės formos. Visos laimėti negali“.

2008-aisiais po Pekino olimpinių lenktynių Lietuvos dviratininkės keiksnojo staiga pasikeitusį orą. Nors sinoptikai prognozavo saulę ir kaitrą, sportininkėms teko minti pedalus pliaupiant lietui ir kalenant dantimis iš šalčio.

„Liūdnesnės ir tragiškesnės dienos ir priešui nelinkėčiau. Tikra likimo ironija. Ketverius metus svajojau apie karštį, apie 40 laipsnių, ir apie sunkų kalną.

Starto metu dar buvo šilta. Visi sakė, kad truputį palis. Bet įveikus kiek daugiau nei pusę trasos pradėjo pilti lietus, o temperatūra kristi. Šaltis persmelkė visą kūną ir kojų tiesiog nebevaldžiau. Tikrai nebuvau pasiruošusi tokiam atšalimui. Važiuoti per šaltį – man kryžius“, - skundėsi su viltimis laimėti olimpinį medalį atsisveikinusi E.Pučinskaitė.

Per 2004 metų Atėnų olimpines žaidynes Lietuvos dviračių sporto padangėje įsižiebė nauja žvaigždė. Tik jau ne plente, o treke, kur prie pat garbės pakylos atsidūrė Simona Krupeckaitė.

Pirmą kartą 21-erių S.Krupeckaitė apie save garsiai kalbėti privertė per atskiro starto lenktynes, kuriose užėmė ketvirtąją vietą. Iki bronzos trūko mirksnio, bet olimpinių žaidynių debiutantei ir ketvirtoji pozicija buvo puikus rezultatas.

„Medinis medalis – taip vadinama ketvirtoji vieta. Iki tikro Simonai labiausiai pritrūko patirties. Bet gal tai ir gerai – bus ko siekti“, - nesielvartavo Lietuvos dviratininkių treneris Antanas Jakimavičius.

Visai šalia sėkmės S.Krupeckaitė buvo ir per sprinto varžybas. Jų ketvirtfinalyje lietuvė jau džiaugėsi pergale, bet ilgai fotofinišą tyrinėję teisėjai anuliavo vieno važiavimo rezultatą ir nurodė jį pakartoti. Dar vienas važiavimas S.Krupeckaitei nebuvo sėkmingas ir į pusfinalį pateko jos varžovė rusė Tamila Abasova.

Nors į antrąsias savo olimpines žaidynes S.Krupeckaitė atvyko įgijusi kur kas daugiau patirties ir būdama viena pasaulio sprinto lyderių, varžybos Pekine jai susiklostė liūdniau nei Atėnuose. Sprinto atrankoje penktąją vietą užėmusi lietuvė pirmajame atkrintamųjų varžybų etape nusileido poros autsaiderei amerikietei Jennie Reed ir skintis kelią medalių link turėjo paguodos važiavime.

Jame S.Krupeckaitė tarpinį tikslą pasiekė, bet dėl nesėkmės dvikovoje su J.Reed jau ketvirtfinalyje turėjo susirungti su geriausia pasaulio sprintere Victoria Pendleton iš Didžiosios Britanijos. Įveikti britės nepavyko, o finišavusi S.Krupeckaitė prisipažino sudėjusi ginklus dar prieš kovą: „Pritrūkau psichologinio nusiteikimo, suklydau ir taktiškai. Padariau viską, ką galėjau, bet varžovė buvo per stipri. Ji čia važiuoja labai galingai“.

V.Pendleton sprinto varžybose nuriedėjo iki olimpinio aukso, o S.Krupeckaitei liko 8-oji vieta.

Atėnuose ir Pekine aukštas vietas užėmusi, bet olimpinio medalio dar nelaimėjusi S.Krupeckaitė yra viena didžiausių Lietuvos sporto vilčių Londono žaidynėse.

Per pastaruosius ketverius metus ji iškovojo daugybę apdovanojimų pasaulio ir Europos pirmenybėse, buvo išrinkta geriausia 2009 ir 2010 metų Lietuvos sportininke ir olimpiniame treke bus laikoma viena sprinto bei keirino rungčių favoričių.

Deja, tarp vyrų galimų G.Umaro pasekėjų nėra. Šiais metais olimpinėse vyrų treko varžybose nestartuos nė vienas Lietuvos dviratininkas. Ir tai bus jau ne pirmą kartą. Mūsų šalies vyrų treke nebuvo ir 1992, 2000 bei 2008 metais.

Londone lietuvių nebus ir moterų plento lenktynėse. Dalyvauti vyrų plento varžybose ruošiasi Ramūnas Navardauskas ir Gediminas Bagdonas.