“Kai laimėjome prieš Dominikos Respubliką, pavėlavau į rinktinės šventimą. Net pačiam juokinga, kad gal dvi valandas užtrukau dopingo kontrolėje. Išgėriau kelis litrus vandens, kol pridaviau mėginį.
Pirmą kartą važiuosiu į olimpiadą, tai jaučiuosi “uch”! Žiauriai geras jausmas. Pusfinalyje man pagaliau pavyko prasilaužti. Po prasto mano pasirodymo ketvirtfinalyje su Puerto Riku jau reikėjo sužaisti geras rungtynes.
Apskritai, aš strigau visą atrankos turnyrą. Net nežinau, kodėl. Gal psichologiniai dalykai, jaudulys. Kažkas kišo koją. Bet susitvarkiau su savimi ir viskas gerai baigėsi. Svarbiausia ne tie mano 17 taškų pusfinalyje ar kiti individualūs pasiekimai, o kad rinktinė laimėjo.
Karakase Lietuvos komandai vis kildavo kažkokių keistų nesusipratimų: tai autobusas sugenda, tai dar kas nors. Mes, žaidėjai, pasikalbėdavome apie tai, bet nuo visų pašalinių dalykų stengėmės atsiriboti. Su “chebra” pasakėme: neįimkim į galvą.
Laimėjome olimpinį kelialapį ir toliau ruošimės. Aš be ilgesnių atostogų žaidžiu jau porą metų. Pernai iškart po sezono “Lietuvos ryte” ėjau į jaunimo rinktinę, paskui – į vyrų, vėliau – vėl klubinis sezonas, šią vasarą iškart – į rinktinės stovyklą, dabar laukia Londonas.
Bet nieko tokio – aš per jaunas ilsėtis. Kūnas tikrai nejaučia nuovargio. Rinktinės gydytojai skiria procedūrų, maisto papildų.
Parskridę iš Karakaso į Vilnių turėsime kelias dienas atostogų. Planuoju važiuoti į gimtąją Uteną ir kur nors ramiai pabūti gamtoje. Ten yra nemažai gerų vietų.
Pažvejosiu. Tą labai mėgstu, turiu nusipirkęs visą reikalingą įrangą. Tiesa, ypatingomis žuvimis negalėčiau pasigirti – man didelės nekimba.
Tokio poilsio tikrai pakaks. Negali būti net kalbos, kad nesinorės vėl žiūrėti į kamuolį. Po tokio sėkmingo mūsų rinktinei turnyro užvaldė geros emocijos, todėl dar greičiau pasiilgsiu krepšinio ir lauksiu kitų varžybų”.
