Pateikiame jos įžvalgas.
„Šiais metais pagaliau visoms aplinkybėms susiklosčius taip kaip reikia, jau laukiu savo starto ir skubu dar prieš varžybas pasidalinti įspūdžiais apie mane labai sužavėjusią salą, po kurią su šeima keliavau savaitę, nes vėliau ilgų ir nelengvų varžybų įspūdžiai tikriausiai daug ką pakoreguos.
Gran Kanarija – sąlyginai nedidelė sala esanti Atlanto vandenyne netoli Afrikos krantų. Ji yra trečioji pagal dydį Ispanijai priklausančiame Kanarų salyne.
Ir tai tikrai įspūdinga, kai 1560 km2 plote gali atrasti beveik viską, kas yra visoje Žemėje – kalnus ir lygumas, minidykumą ir stačias uolas, vandenyną, upes, ežerus, tvenkinius, tropinius miškus ir pušynus, geltono smėlio paplūdimius ir juodomis uolomis nusėtas pakrantes, saulę, debesis pakibusius ant kalno, vėją ir užuovėjas, krioklius, žaliuojančias palmes ir saulės išdegintus kanjonus, mažus kalnų miestelius ir šurmuliuojančius turistinius kurortus bei beveik už kiekvieno kampo atsiveriančias įspūdingas salos gamtos panoramas.
Žiemos ir sniego neradau, bet atvykus į Gran Kanariją vasario pabaigoje iš Lietuvos, būtent sniego ir nepasigedau. Valanda kelionės automobiliu ir iš saulėto paplūdimio, kur temperatūra žiemą siekia plius 20 laipsnių, staiga patenki į kalnus ir tik nepamiršk prieš išlipant iš automobilio užsimesti bent lengvą vėjinukę, nes temperatūra vakarėjant kalnų miestelyje gali būti plius 5 ar 7 laipsniai pavėsyje.
Šiaurinė salos dalis yra kiek vėsesnė, labiau vėjuota, daugiau laukinė, mažiau „turistinė“, nes ten mažiau smėlėtų ir šiltų paplūdimių, bet gausu mažų tarp stačių į vandenyną besileidžiančių uolų įsispraudusių juodų akmenų ar juodo smėlio įlankėlių.
Tiesa, ten ne bet kurią dieną pavyks išsimaudyti, o tik tada, kai vandenynas bus ramus ir nebus bangų. Pietinė salos pusė bent keliais laipsniais šiltesnė, ten daug smėlėtų pakrančių, mažiau vėjo, atitinkamai mažiau ir bangų, augmenija retesnė, skurdesnė, o miesteliai daugiau turistiniai su eilėmis kavinukių ir smulkmenų parduotuvėlių pakeliui.
Pietinėje pusėje įspūdingos yra Maspalomas kopos, o tai yra, tarsi, minidykuma šalia vandenyno, nesibaigianti plačiu ir ilgu paplūdimiu.
Kam patinka vanduo, saulė, šiluma, deginimasis, daug parduotuvių, kavinių, daug žmonių, civilizacija ir naktinis gyvenimas – manau, kad daugiau džiaugsmo atrastų būtent pietinėje salos pusėje. Man pietinės Gran Kanarijos pusės ir Maspalomas užteko vienai dienai ir labai džiaugiausi grįždama į šiaurinę pusę kur, kad ir vėsiau, daugiau debesų, dangus vis pagąsdina lietumi, bet gamtos panoramos įspūdingos, aukštesni kalnai ir jie nužymėti įvairaus ilgio bei sudėtingumo trail takais.
Apsistojome su šeima Agaetė miestelyje – salos šiaurės vakarų dalyje. Tai – mažytis miestelis iš kurio, jei tik nedebesuota, matosi Tenerifė su didingai iškilusia Teidės ugnikalnio viršūne.
Puikūs takai trail bėgimui ar vaikščiojimui iš Agaetė veda tiesiai į kalnus. Uždarai namų duris ir gali pasileisti tiesiai į kalnus, kur galima rasti iš karto 1000 vertikalių metrų pakilimą, krioklius ir šalia jų vingiuojančius siaurus takelius, o pasiekus viršukalnes, atsiveria gražios salos panoramos.
Daug kartų džiaugiausi, kad apsistojome būtent Agaetė, nes tai turbūt puikiausia vieta mėgstantiems aktyvų poilsį kalnuose. Viskas yra šalia – ir kalnas, ir vandenynas, ir kelios parduotuvės, kavinės su geromis kainomis ir porcijų dydžiais, mažai šurmulio ir daug gamtos. Gran Kanarija kalvota ir kalnuota sala. Jos viduriu eina El Cumbre kalnų grandinė ir šie kalnai tikrai verti aplankyti, nes jie labai vaizdingi ir įdomūs.
Aukščiausias Gran Kanarijos kalnas yra Pico de Las Nieves, kurio aukštis yra 1949 metrai virš jūros lygio. Tai nėra daug ir, norint ten užlipti, tikrai nereikia nei specialaus pasiruošimo, nei specifinių žinių, o kopti galima sužymėtais skirtingo ilgio takais, kurie yra nuo keleto iki keliolikos kilometrų ilgio ir prasideda skirtingose vietose.
Nuo šio kalno atsiveria gražūs salos vaizdai, matosi vandenynas ir visa kalnų grandinė. Viršukalnė net ir žiemą yra gausiai lankoma daugybės žmonių. Kalnas yra labai lengvai pasiekiamas visiems norintiems, į pačią kalno viršūnę veda kelias, o dalis viršūnės yra automobilių stovėjimo aikštelė. Norint daugiau laukinės gamtos, galima pasirinkti kopti į kurią kitą ir kiek žemesnę viršūnę, kur vaizdai bus tie patys, bet bus daugiau pačios gamtos.
Bene žymiausia salos vieta yra „rūko uola“ Roque Nublo, kuri nuo pagrindo iškilusi 67 metrus. Tai – vertikali uola, esanti 1813 metrų virš jūros lygio aukštyje. Roque Nublo matomas beveik visose Gran Kanarijos lankytinų vietų lankstinukuose ir bet kuriuo metu ten tikrai bus nemažai žmonių.
Uola yra pačiame salos viduryje ir pasiekiama važiuojant link jos vingiuotais ir vaizdingais kalnų keliais, o artėjant link jos, įrengta ne viena apžvalgos aikštelė, kur Roque Nublo didingai iškilęs kalnų panoramoje.
Pėsčiomis ar bėgant, Roque Nublo pasiekiamas labai įvairiais, skirtingo ilgio ir iš skirtingų vietų vedančiais takais. Tai įspūdinga vieta, dažnai pavadinama Marsu Žemėje. Uolos, akmuo ir nė vieno augalėlio sukuria tikrai įdomų ir išskirtinį vaizdą bei nuotaiką, aplink besidairant visur į tolį matomos kalnų panoramos, saulei leidžiantis uolos nusidažo auksine spalva, o kalnų horizontai įvairaus tamsumo mėlyna ir matyti, kaip raudona saulė pasislepia už jau juoduojančių kalnų. Vaizdai ten verti kelionės į salos vidurį.
Ko gero vaizdingiausiomis panoramomis iš salos miestelių galėtų pasigirti Artenara. Tai yra nedidelis pietiniame kalno šlaite įsikūręs miestelis, iš kurio atsiveria įspūdingi kalnų vaizdai su Roque Nublo ir kitomis uolomis. Artenara yra aukščiausiai įsikūręs salos miestelis ir yra 1230 metrų virš jūros lygio aukštyje. Ten važiuojant reiktų nepamiršti bent jau plonos striukytės ir ten verta ne tik sustoti kavos, bet ir pasivaikščioti ar pabėgioti, nes iš miestelio į visas puses pasileidžia takai su gražiomis panoramomis.
Keliaujant po kalnus, šalia Artenara galima sutikti ir vietinį piemenį ramiai sau ganantį avis ar sodybos kieme pririštą ir per visą slėnį baubiantį asilą – kasdien turi vaizdus vertus kompiuterio (desktop) viršelio ar užuovėjoje ramiai sau pasėdėti ant uolos stebint kalnus.
Gražiausius ir įspūdingiausius vaizdus galima pamatyti tuomet, kai oras skaidrus, debesys reti ir matosi toli visa panorama. Visgi, kartais taip nutinka, kad išvykstant pakrantėje šviečia saulė, o pavažiavus link kalnų, matosi, kad kalnai paskendę rūke ar debesyse.
Būtent taip nutiko išvykus į Tamadaba nacionalinį parką Gran Kanarijos vakarinėje dalyje. Tai parkas, kuris žymus dėl didingų spygliuočių miškų ir įspūdingų panoramų su Teidės vaizdu atsiveriančiu nuo viršukalnių. Viršukalnės šį kartą buvo paskendusios debesyse, jokių vaizdų nesimatė, bet stovėti ant uolos krašto, kai aplinkui matosi tik baltas debesis yra savaip įspūdinga ir įdomu.
Tarsi, stovėtum prie pasaulio krašto, kur daugiau nieko nėra tik balta migla. Migloje ir debesyse paskendęs mistiškai ir išskirtinai atrodo ir miškas – didingas, šiek tiek baugus ir paslaptingas, beveik toks pat, kaip tas miškas filme apie Harį Poterį, kur vaikams neleisdavo eiti. Bent vieną dieną pabūti miške, kurį apgaubė debesys, yra labai įsimintina, o takų kaip ir visoje Gran Kanarijoje yra visokio ilgio ir iš visur einančių – nuo 1,5 km ilgio, kuriuos gali įveikti visi, iki keliasdešimt kilometrų ir pan.
Sala, kuri maža ir kartu labai kontrastinga, apvažiuojama ir išnarstoma per kelias savaites. Ten jau vien keliaujant iš taško A į tašką B dažniausiai teks pravažiuoti bent kelias apžvalgos aikšteles, kur norėsis sustoti ir įsiamžint vaizdus. Saloje tiek pakrantėse, tiek ir kalnuose yra įdomių ir jaukių miestelių, kuriuose verta nors trumpam sustoti.
Keisto pavadinimo miestelis Teroras išskirtinis savo puošnumu ir ypač balkonų raižiniais, Arucas didžiuojasi viena įspūdingiausių saloje juodo akmens bažnyčia, o Las Palmos Vegueta dalis jungia įvairių laikotarpių architektūrą.
Sala tokia nedidelė, kad ultratrail varžybose „TransGranCanaria“ 125 km trasos dalyviai perbėgs salą skersai, bet ne tiesiąja, o dar ir pavingiuojant ir laiko limitas šiam nuotykiui bus skirtas 30 valandų.“
