Bet ar tikrai?
Kam bėgti?
Visai neseniai pajūryje vyko stovykla „Ultra bėgimo savaitgalis – iki 100 km”. Taip, trys dienos – 100 km bėgimo. Ją organizavo ultramaratonininkai Viktorija Tomaševičienė ir Vaidas Žlabys, kurių kilometrų sąskaitoje greičiausiai sukasi jau penkiaženkliai skaičiai.
„Kam to reikia?”, - kyla klausimas ne vienam. Ir ne po vieną kartą.
„Kam to reikia?”, - kyla klausimas ne vienam. Ir ne po vieną kartą.
„Sau”, - sakė Vaidas, vienas iš mūsų vedlių per kopas, pajūrį ir motyvaciją. „Visi mes esam egoistai. Daugiau mažiau. O tie, kurie bėga - irgi yra egoistai. Ir turbūt daugiau nei mažiau. Todėl beprasmiška neigti: bėgame dėl savęs.”
„Pradėjau bėgti dėl šuns”
„Dėl šuns. Pradėjau bėgioti dėl šuns. Nes jis bėgo. Tada ir pradėjau skirti bėgimo batus nuo paprastų sportinių batų. Tai buvo prieš 6 metus”, - apie savo pradžią kalbėjo ultramaratonininkė, mama ir žmona Viktorija Tomaševičienė. „Jau 5 metai bėgu viena. Daug, visur, visaip. Man patinka bėgti, atrasti naujus kelius, takus, vaizdus, žmones, galų gale savo ribas. Bėgimas – ne vien kilometrai. Tai kur kas daugiau.”
Pirmiausia varžybos su šunimi, orientacinės, pusės maratono, maratono, galiausiai 24 valandų bėgimo varžybos, o dabar – 200 km per savaitę (čia tik treniruotės) ir iššūkiai nemažėja. „Bėgu, nes galiu.
Sustosiu nebent tada, kai mane nuneš nuo to tako”, juokėsi ji. Paklausta apie savo treniruotes, trenerį, Viktorija sakė: „Trenerio neturiu. Taip jau gavosi. Pradėjau bėgt ne todėl, kad pati norėjau kažkokių rezultatų ar gilesnio suvokimo apie bėgimą, bet tam, kad iškraučiau šunį. O tam trenerio nereikia. Vėliau pasukusi į „ultra“ kelią neturėjau pasirinkimo, nes tuo metu šioje srityje dirbančių trenerių tiesiog nebuvo. Be to ir charakteris – ne toks, kad dirbčiau pagal planą. Tada prarasčiau tai, kas man bėgime svarbiausia – kartais sau leisti nežinoti, kokia bus treniruotė. Labai kartais.”
Viktorija neneigia, kad treneris – labai svarbus. „Jis daug ką mato iš šalies ir gali patart. O jei žmogus gali nevaržydamas savęs dirbti pagal planą, treneris yra tikrai svarbus. Tik dar svarbiau – nebijoti kalbėtis. Tik tokiu atveju bus motyvacija. O jei bus motyvacija – bus ir rezultatas.“
„Keldavausi penktą ryto, kad niekas nematytų, kaip bėgu”
„Bėgu, nes pajutau, kad galiu. Ir tai man patinka. Po dukrytės gimimo pajutau daug naujos vidinės jėgos, kurią geriausiai realizuoja bėgimas. Atradau, kad turiu daug ūpo ir ištvermės bėgti”, sakė Madara Baltuša. Jau devynerius metus Lietuvoje gyvenanti ir šeimą sukūrusi latvė Vilnių įvardija vienu gražiausių miestų ir ne tik gyventi, bet ir bėgti. „Kai atvažiavau čia, tikrai nebuvau sveikos gyvensenos šalininkė. Mažai miego, bet kokia mityba...”
Madara pasakojo, kad vaikystėje ji buvo viena iš tų silpnų vaikų, kuriems kūno kultūros pamokose nelabai sekėsi, o ir mokytojai nemotyvuodavo. „Manau, kad noras bėgti atėjo dar paauglystėje, kai norint sustiprėti, vieną vasarą pradėjau bėgioti. Pirmiausia po kilometrą, du, dešimt... Bet visa tai dariau slaptai. Keldavausi penktą ryto, kad niekas nematytų. Mažame miestelyje tai buvo „nemadinga“, švelniai tariant. Bet rudenį sustojau.”
Tikrąjį arba ilgąjį bėgimą Madara atrado prieš 2,5 metų. Pradėjo nuo 10 km, pusmaratonio distancijų. Per pusmetį įveikusi 5 pusmaratonius - stojo ir prie maratono starto linijos. „Kai finišavau, truputį nesupratau, kas įvyko. Tik tiek? Kažkaip atrodė per mažai, nes nuovargio nebuvo ir norėjosi bėgti dar tiek pat.“
Madara šypsosi: „Varžybos man nėra tik tam, kad sudalyvaučiau. Tai naujų vidinių ribų ieškojimas ir atradimas, peržengimas. Bėgu su rimta užduotimi – parvežti mažajai dukrai medalį. Noriu, kad ji didžiuotųsi manimi. Todėl žinau, kad kaskart stovėdama prie starto linijos, kitą kartą sustosiu tik už finišo. Ji yra tai, kas verčia mane judėti į priekį.”
„Be tikslo ir kilometras gali tapti neįveikiamu”
Kiekvienas turime savo tikslų bėgti. Vieni – kad geriau atrodytų, kiti – kad „nuleistų garą“, dar kiti – kad įrodytų savo galimybes, dar kiti – kad peržengtų jas. „Bet kokiu atveju, tikslas privalomas. Be jo ir kilometras gali tapti neįveikiamu”, sakė Vaidas. „Kai žinai tikslą, paprasta susidėlioti taškus, kaip jį pasiekti. Belieka dirbti. Ir nieko mistiško čia nėra.”
Pamenu, kad pradžioje nekenčiau bėgimo. Trumpi nuotoliai, sprogstamoji jėga, nuolat per mažos kelnės, kur netelpa šlaunys, „startai“, kuriuos pramigdavau, minutės be oro... Ir kas kartą ašaros laviruojant tarp ketvirtos – antros vietų. O šios vietos – ne pačios linksmiausios. Tada mano tikslas buvo finišas, nes jo reikėjo kažkam: treneriui, komandai ir pan.
Dabar aš bėgu tam, kad pabandyčiau: kalną, takelį, mišką, maratoną, ultramaratoną, patekti į dešimtuką, užlipti ant pakylos. Žodžiu - sau. Egoizmui juk nėra ribų, tiesa?
Tai puikiausiai parodė ir visas būrys bėgikų/stovyklautojų. Kepinant pajūrio saulei ir liejantis sūriam prakaitui, jie tris dienas bėgo, ėjo, bėgo, klausė, mokėsi, juokėsi ir peržengė Lietuvos ir savo ribas. Nori nenori, būdamas tarp tokių žmonių ir pats aiškiau matai, ką ir kodėl darai.
Pažiūrėkime, kur yra jūsų ribos. Jau birželio 17 d. susitiksime tam, kad pasiektume savo tikslus ir perliptume savo komforto zonas (o gal atrasime naujų?).
Iki susitikimo „Moterų bėgime”.
