Ultramaratonininkai Vaidas Žlabys ir Viktorija Tomaševičienė pasiruošę įveikti 100 kilometrų per kelias dienas projekte „Ultra bėgimo savaitgalis – iki 100“ bei tikina, kad šis ar artimas skaičius tikrai įveikiamas daugumai bėgiojančių žmonių ir kviečia prisijungti visus besidominčius ultrabėgimu.
Lietuvoje populiarėjant bėgimui vis dažniau galima pastebėti mieste ar gamtos takais ramiai risnojančius bėgikus su mažomis ir prigludusiomis kuprinėmis ant pečių. Šie žmonės dažnai bėgioja po vieną, būna susikaupę ar mintimis nuklydę kažkur toli ir žiūrint į juos atrodo, kad jie bėga jau neaišku kiek laiko ir bėgs dar amžinybę. Kartais juos galima sutikti bėgant grupėmis – visi supanašėję, prisiderinę prie vienas kito greičio.
Jie arba juokauja, arba pasakoja vienas kitam su kokiais ekstremumais (tokiais kaip nesiliaujantis lietus, statūs ir slidūs šlaitai, skrandžio problemos ar noras nebaigti distancijos, ar apie parą praleistą trasoje) jiems yra tekę susidurti varžybų metu arba visi draugiškai tyli, ir panašu, kad tyloje jaučiasi gerai. Arba jie vienas per kitą pasakoja kartais gal net siaubą keliančias istorijas, kas būna ultramaratonų metu, arba visi tyli, dažniausiai priklauso nuo jau įveikto kilometrų kiekio. Distancijai, kuri kartais jų treniruočių metu gali siekti ir 50 kilometrų, persiverčiant į antrąją pusę – tylos būna vis daugiau. Tie žmonės – ultramaratonininkai, o jei sutikote juos savaitgalį risnojančius su kuprinėmis, tai reiškia, kad jie išsiruošė į ilgąjį bėgimą, kuriam kartais ultražmonės gali skirti beveik visą dieną.
„Ultramaratonas prasideda ten, kur baigiasi maratonas, bet ultramaratono distancija neturi apibrėžtos pabaigos. Ultra gali būti 50 km ir 100 km, 180 km ar 300 km, ar bet kiek daugiau kilometrų. Nėra ribos nuo kur baigtųsi ultramaratonas ir prasidėtų kažkaip kitaip vadinama distancija.“ – apie ultra bėgimą pasakoja Lietuvos 24 valandų bėgimo rekordininkė Viktorija Tomaševičienė ultramaratonus atradusi iš smalsumo išbandyti kas slypi už maratono ribos.
Ruošiantis varžyboms ultramaratonininkai įveikia kartais ir sunkiai suvokiamus kiekius kilometrų, kurie gali driektis tiek plentu, tiek ir bekele, kalvotomis vietovėmis ar net kalnais. Norint per savaitę nubėgti 180 km, 200 km ar 250 km – ar net dar daugiau kilometrų reikia ne tik stipraus fizinio pasiruošimo, valios, disciplinos, bet reikia ir meilės bėgimui, gilesnės prasmės matymo bėgime. „Bėgimas man asocijuojasi su tikslu, svajone, pažinimu, augimu, tobulėjimu. Sportas man suteikia ne tik malonumą, bet ir prasmę. Prasmę, kad galbūt mano parisnojimas, užsispyrimas, valia bus kam nors yra įkvėpimas siekti savų tikslų.“ – savo santykį su bėgimu pristato ultrabėgikas Vaidas Žlabys, kuris praeitais metais pasiekė Lietuvos 100 kilometrų bėgimo ant takelio rekordą, o šiemet visam pasauliui dar kartą priminė, kur yra Lietuva užimdamas antrą vietą 125 km ilgio prestižinėse ultra trail varžybose „Transgrancanaria 2017.“
Ultramaratonai dažnai apipinti legendomis ir įvairiais pasakojimais kaip tenai gali būti sunku ir kaip juose priartėjama prie savo įsivaizduojamos galimybių ribos ar net ši riba yra peržengiama. Visgi ultramaratonininkai tikina, kad kiekvienas turi savo galimybių ribas, kurios labai praplečiamos treniruojantis.
„Kai tiktai pradėjau bėgioti, man ir 20 kilometrų buvo riba po kurios miegojau pusę dienos, – prisimena savo bėgimo karjeros pradžią Viktorija Tomaševičienė ir pabrėžia teisingo pasiruošimo ultramaratonams svarbą, – svarbiausia yra priartėti prie savo galimybių ribos, bet nepersitreniruoti, nesusižaloti, kad paskui netektų praleisti daug treniruočių neplanuotam poilsiui ir traumų gydymui. Pati esu padariusi begalę klaidų per pirmus kelis savo bėgimo metus. Per antrus bėgimo metus, tiksliau pusmečio laikotarpyje nubėgau vieną maratoną ir keturis ultramaratonus.
Tai galbūt yra labai įspūdinga, bet labai neprotinga, nes po tokio išsišokimo traumas gydžiausi keletą mėnesių. Pasiruošime ultramaratonams ir pačiose varžybose reikia ir valios, ir žinių, ir disciplinos. Dabar, stebint „naujus“ ultramaratonininkus kartais matau, kad žmonės daro tas pačias klaidas, kurias dariau anksčiau ir pati. Dažnai sulaukiu klausimų kaip ruoštis, ką daryti, kaip maitintis ultra varžybų metu, kaip nepalūžti, kai labai sunku. Savo žiniomis ir patirtimi man patinka dalintis, dėl to esu prisidėjus prie kelių bėgimo stovyklų organizavimo.“ – atvirai kalba Viktorija.
Paklausus kokioms varžyboms Viktorija ruošiasi dabar, ji pabrėžia, kad liepos pirmąją vyks Pasaulio 24 valandų čempionatas.
„Dabar yra pats intensyviausias pasiruošimo Pasaulio čempionatui laikotarpis. Visą gegužę bėgu apie 200 km per savaitę. Tikrai nebūna lengva, būna ir labai sunkių dienų, kai vienai bėgti jau žinomais keliais yra kančia. Tuomet renkuosi įvairesnius maršrutus – kartais bėgu nuo namų iki sporto klubo, kur papildomai treniruojuos, o po treniruotės grįžtu bėgte namo. Tuomet iš viso būna nubėgta 30 km. Bet labiausiai man patinka sunkias ir ilgas treniruotes „išbėgioti“ neįprastoje aplinkoje, derinant bėgimą su naujų vietovių pažinimu ir būnant bendraminčių apsuptyje. Būtent iš noro pažinti naujas vietas, pakeisti aplinką ir tuo pačiu dalintis savo žiniomis su žmonėmis, kuriuos domina ultra bėgimas ir gimė projektas „Ultra bėgimo savaitgalis – iki 100“.
Šį projektą organizuojame kartu su Vaidu Žlabiu ir yra planas per tris dienas nubėgti iki 100 kilometrų. Tai yra atvira treniruočių stovykla pajūryje į kurią gali prisijungti bet kas, kam įdomus ultra bėgimas ir kurios metu mes su Vaidu daug dalinsimės savo patirtimi, o bėgimo krūvius priderinsime prie kiekvieno pajėgumų. Tikrai nebūtina visiems nubėgti viso 100 kilometrų, bet prabėgsime gražiausius Lietuvos pajūrio paplūdinius kol juose nėra poilsiautojų“ – pasakoja Viktorija.
„Kai tik pradėjau bėgioti – labai norėjau sudalyvauti sporto stovykloje, pajausti tos masės žmonių euforiją ir visiškai atsiriboti nuo kasdieninės rutinos, išgirsti ir išmokti ką nors naujo, tačiau niekas tokių neorganizuodavo, – savo bėgimo pradžią atsimena Vaidas Žlabys. „Stengiuosi bent kartą per metus suorganizuoti tokią bėgimo stovyklą per kurią įkvėpčiau žmones ilgam nesustoti svajoti, siekti savo tikslų ir nebijoti peržengti savo įsivaizduojamas ribas. Mielai dalinuosi savo sukaupta patirtimi, treniruočių metodika ir visiškai nestandartiniu požiūriu į bėgimą. Bėgu, kad rytoj bėgtum ir Tu!“.
