Savo laiku SSRS čempionate Vilniaus „Statybos“ krepšinio komandoje dešimtuoju numeriu žaidęs J.Kazlauskas savo tolimais metimais sirgalius sostinės Sporto rūmuose džiugino iki 1985-ųjų, o jau pasibaigus sportinei karjerai patraukė treniruoti jaunimą.
Pirmąjį ir itin svarbų trofėjų J.Kazlauskas iškovojo 1994-siais, kai Europos jaunimo čempionate birželį jo vedama komanda finale 73:71 įveikė galinguosius kroatus ir laimėjo auksą. Toje rinktinėje žaidė ir po to nacionalinėje rinktinėje blizgėję Kęstutis Šeštokas, Šarūnas Jasikevičius, Žydrūnas Urbonas ir Kęstutis Marčiulionis.
Trenerio talentas buvo itin greitai pastebėtas ir jis dar 1994-siais tapo Kauno „Žalgirio“ strategu bei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentu.
Su žalgiriečiais J.Kazlauskas ne tik susirinko visas svarbiausias to meto šalies ir Europos klubinio krepšinio turnyrų taures, bet ir 1999-siais rankose laikė ir pirmojo sezono Eurolygos trofėjų.
Lietuvos krepšinio rinktinės fronte J.Kazlauskas taip pat nemažino apsukų: dvejose olimpiadose – 1996-siais ir 2000 metais – su ekipa skynė žaidynių bronzą, dukart Europos čempionatuose – 2013 metais ir 2015-siais – dabinosi sidabru.
J.Kazlauskas vis dar yra paskutinysis Lietuvos krepšinio treneris, kuris su nacionaline rinktine tarptautinėje arenoje pelnė apdovanojimus. Jam pasitraukus ir nacionalinėms ekipoms vadovaujant Dainiui Adomaičiui ir Kaziui Maksvyčiui, Lietuva jokių medalių nelaimėjo.
J.Kazlauskas buvo kviečiamas treniruoti Kinijos rinktinę, su kuria tapo Azijos čempionu bei Graikijos nacionalinę komandą.
Klubiniame krepšinyje garsus Lietuvos treneris be „Žalgirio“ vadovavo ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipai, Pirėjo „Olympiakos“, Maskvos CSKA bei kinų Guangdongo „Southern Tigers“ komandoms.
2000-siais J.Kazlauskas buvo išrinktas ir geriausiu šalies krepšinio treneriu.
– Treneri, sveikinimai su apdovanojimu. Jūs tiek daug Lietuvos krepšiniui davėte, o dabar tik iš šono jį stebite. Ir kaip jums tas vaizdas? Ko trūksta?, – buvo paklaustas J.Kazlauskas.
– Sunku pasakyti. Aš jau ne kartą minėjau, kad reikia pradėti nuo krepšinio mokyklų. Galvoju, kad labiausiai viskame trūksta talento.
Tas talentas, gaila, arba neužauga, arba mes jį išbarstome per kažkokį savo nesugebėjimą. Prie tos gyvenimo spartos ir visko reikia prisitaikyti – taip pat ir mokykloms. Nes dabar to nevyksta.
– LKF prezidentas aiškina, kad šalies krepšinyje viskas gerai: mokyklų daug, sportuojančių jose – irgi. Ne tuo keliu einama? Kur tos bėdos?
– Matote, visada viską galima paaiškinti ir sakyti, kad gerai, bet kai pasižiūri rezultatus, tai nėra taip gerai. Ir nereikia čia dabar ginčytis „blogai-gerai“: juk yra statistika ir rezultatai.
Taip, dabar labai didelis dėmesys skiriamas masiškumui, su kuo aš sutinku. Jeigu mes rūpinamės savo jaunimu, kad jis augtų sveikas, kultūringas ir sportuotų, tai viskas gerai.
Bet aš norėčiau didesnio išskyrimo iš masiškumo į meistriškumą, kuris duotų mums rezultatus ir į ką galėtų lygiuotis jaunimas: kad būtų geri pavyzdžiai, kokie buvo anksčiau.
Mes jau primirštame tas žvaigždes, kurios kažkada žaidė ir mus žavėjo. Tų talentų išskyrimas ir nepraradimas šiandien yra pati svarbiausia problema.
– Kaip vertinate LKF vadovo Mindaugo Balčiūno prezidentavimą ir darbus?
– Aš nenorėčiau šios šventės metu įsivelti į tas diskusijas. Jo darbą vertins po ketverių metų, kai baigsis kadencija. Tada ir matysime.
– Praėjo jau dešimt metų nuo paskutinių vyrų krepšinio rinktinės medalių tarptautinėje arenoje. Ar matote galimybių šiemet Lietuvai Europos pirmenybėse juos iškovoti?
– Atvirai sakau: nebus lengva, nes mes žinome ir matome tas savo problemas. Jeigu mūsų pagrindiniai klubai šio sezono pradžioje pradėjo neblogai, tai dabar stabtelėjo.
Žinoma, visi turi savų problemų. Mūsų klubų pajėgumą atspindi tai, kaip jie žaidžia Europoje. Tas pats ir su rinktine. Trūksta talento, ypač ties perimetru.
– Kalbant apie jaunus talentus, auga Matas Buzelis, Kasparas Jakučionis ir kiti. Ar jie ateityje gali duoti paspirtį rinktinei?
– Na, jie gal duos, bet aš norėčiau ko nors čia, užauginto Lietuvoje. Anksčiau to talento būdavo nors per kraštus semk, o dabar, deja, taip nėra.
– Ar tarp augančios jaunosios kartos atstovų matote būsimuosius jei ne sabonius, tai šiškauskus ar panašiai?
– Reikia būti arčiau, aš nesu tiek arti, kad galėčiau pasakyti. Aš dabar nematau tų jaunių komandų ir negaliu per daug komentuoti. Bet tokių pavardžių ir žaidėjų, kad skambėtų laba ryškiai – neišgirstu, išskyrus tuos, kuriuos jūs paminėjote. Daugiau norėtųsi.
Kadangi turiu penkis anūkus ir vos ne keturis jų vežioju į krepšinio treniruotes, matau, kas vyksta. Kai kur, aišku, norėtųsi matyti geresnės kokybės tame pirmame etape.
Žinoma, susiduriame su problemomis – tai susiję ir su atlyginimais, ir su sąlygomis. Aš manau, kad Vilniaus krepšinio mokykla turi tikrai geras sąlygas su NBA sale ir dabar iš jos jau reikia reikalauti tos kokybės daugiau.
– Trenerio darbas įvairiai vertinamas. Ar jūs galėtumėte pasakyti, kada jums buvo smagiausia dirbti – su kokia komanda ar rinktine?
– Aš visada labiausiai branginau darbą su Lietuvos rinktine. Nes klubas, kalbėkime atvirai, visų pirma, priklauso nuo šeimininko ir to, koks jis turtingas bei kiek gali pripirkti ar pakeisti žaidėjų. Ir tada antras dalykas – kaip tu tas žvaigždes gali sutvarkyti.
O rinktinė yra tai, ką tu turi, ką mes užsiauginome. Ir čia yra toks dalykas, kad joje reikia įsijausti į žaidėjų kailį ir išsireikalauti kartu pasiekti tą geriausią rezultatą.
– Pernai daug Lietuvos krepšinio legendų minėjo savo jubiliejus – tiek jūs, tiek 60-emtį šventęs Arvydas Sabonis ar 70 metų sukaktį Sergejus Jovaiša. Ko palinkėjote vieni kitiems?
– Sveikatos, sėkmės, kaip visada. Paprasčiausi tie palinkėjimai.
– Nors artėja Europos čempionatas, tačiau dar neaišku, kurioje šalyje pradės savo mačus Lietuvos rinktinė. Yra du variantai: Lenkija arba Suomija. Bet lenkai mūsų nenori, nes mes jiems per stiprūs. Tuo tarpu suomiai nori kovoti grupėje su mumis, tačiau jau jie mūsiškiams atrodo per grėsmingi. Kaip vertinate šią situaciją ir ką jūs pasirinktumėte?
– Suomiai mums per stiprūs? Tai matote, kur mes dabar esame (šypsosi), jei sakome, kad mūsų darbas labai geras, bet suomiai mums – stiprūs varžovai. Kažkas čia ne taip.
Išspręs be manęs, kur žaisti. Jeigu mes laikome save elitu, mums nelaimėtas medalis turi būti blogai. Rinktinės treneris Rimas Kurtinaitis sako, kad jam jau ne pirma vieta yra blogai. Aš manau, kad kartais reikia atsižvelgti į realijas, realius dalykus ir iškelti realias užduotis.
Medalis – tai yra istorija. Pasižiūrėkime, kaip aprašomi vieni ar kiti įvykiai: pateikiamos pirma, antra ir trečia vietos visuose čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse. Tai istorija ir tai prisimenama.
Tai ir kelkime tokius tikslus. Jei keliame sau tokius tikslus, ko mes ten kalbame apie lenkus ir suomius? Ar jie pretenduoja į medalius? Aš labai abejoju.
– Kalbėjote apie klubinį krepšinį: esate treniravęs abu Lietuvos grandus. „Žalgiris“ šiuo metu Eurolygoje turi po vienodai pergalių ir pralaimėjimų. Ar jus tenkina pats kauniečių žaidimas?
– Galvoju, kad „Žalgiris“ turi daug labai talentingų žaidėjų. Ypač stiprūs tie naujokai ties perimetru – Lonnie Walkeris ir Sylvainas Francisco.
Tikrai daug talento. Bet aš galvoju, kad jie per daug susitelkė viską daryti būtent aplink juos. Kažkiek galbūt kenčia kiti žaidėjai, kurie neberanda sau vietos.
Bent pradžioje taip nebuvo ir jie atrodė gražiau. Aišku, treneris nori iš karto atskleisti L. Walkerį, kad jis duotų tą maksimalią naudą.
Dėl to tai ir vyko. Nes žinote, kai Michaelas Jordanas formoje, visi jam krenta po kojomis. Tai ir čia tikisi, kad jei L. Walkeris bus formoje, taip pat bus visi po kojomis. Bet kaip tai suderinti su likusiais žaidėjais? Šiandien tai yra pagrindinis uždavinys.
– O kaip vertinate „Ryto“ pasirodymą?
– „Rytas“ banguotai – tai įveikia „Žalgirį“, tai kažkur krenta ir nepatenka į Karaliaus Mindaugo taurės ketveriukę, kas tokiai komandai yra privaloma. Ar toliau laimės ar nelaimės – kaip pasiseks, bet patekti į tokias varžybas jis privalo.
– Prieš kurį laiką buvote tapatinamas su „Ryto“ klubu ir sklandė gandai, kad pretendavote tapti vienu iš jo vadovų ar net prezidentu. Ar vis dar gali taip nutikti?
– Aš savęs netapatinau. Taip, buvo, bet nenoriu į tai gilintis.
– Kaip matote, ar Vilniuje gali gyvuoti du krepšinio klubai. Be „Ryto“ jau dveji metai kaip yra ir naujasis darinys – „Wolves“?
– Gyvenimas viską išspręs. „Rytas“ visgi yra labai rimta organizacija su rimtais fanais, reikia tai gerbti ir į tai atsižvelgti. Kažkada atvažiuodavo „Žalgiris“, Vilniuje salė būdavo žalia, o dabar jau ji – raudona.
Vadinasi, turime pripažinti, kad jie turi savo rimtus sirgalius. Man labai patinka, kad paskutiniu metu nebevyksta jokių ten muštynių ir kvailų susistumdymų. Nėra kažkokių muštynių tarp „Žalgirio“ ir „Ryto“ – vadinasi abi organizacijos jau yra rimtos ir taip toliau.
„Wolves“ – jauna komanda, kuri kol kas neturi tokių sirgalių. Ji turi susirasti savo terpę. Visus ginčus sporte ne kokie funkcionieriai sprendžia, o pats sportas.
Kiek kas iškovos pergalių, taip ir bus. Kaip kas gerai žais, aplink tuos ir klubus sirgaliai ir suksis. Viską čia gyvenimas išspręs.
– Kaip 70-metis gyvenate labai aktyviai. Esate įsitraukęs į bendruomenės gyvenimą Vilniaus savivaldybėje. Gal turite patarimų savo bendraamžiams kaip likti aktyviems?
– Turiu daug patarimų ir tuos patarimus išsakau. Aš esu sostinės savivaldybės sveikatos ir sporto komitete.
Man džiugu, kad apie sporto reikalus kolegos manęs daugiau paklauso, o apie sveikatos – ten yra labai garbingų medikų, tai aš jų paklausau daugiau.
Ir mes puikiai sprendžiame tuos dalykus. Tuos mūsų posėdžius visi gali pamatyti, jie yra įrašyti, laisvai prieinami.
Šiaip esu aktyvus žmogus. Ir dabar atėjau jau po rimtos treniruotės. Žaidžiu tenisą, vaikštau į sporto klubą. Šį mėnesį gal tik kokias keturias dienas nesportavau.
