Graikijos miesto Salonikų oro uoste devyniolikamečiai lietuviai traukė dėmesį.
Jie išsiskyrė ne tik savo kalba, ūgiu ar nesiliaujančiais pokštais.
„Kuo jūs čia pasipuošėte, milžinai?“ – trečią valandą nakties laukdama lėktuvo į Prahą teiravosi viena graikė.
Kol atsisveikindamas Steponas Babrauskas savo žaliais marškinėliais apvilko mūsų šalies rinktinę pasaulio jaunių (iki 19 metų) krepšinio čempionate dvi savaites globojusį graiką Costą, ekipos kapitonas Marius Prekevičius delne vis dar vartė sidabro medalį.
„Tokio Lietuvoje niekas neturi. Net Šarūnas Jasikevičius su savo ekipa, kuri nugalėjo Europoje (1994 m. Lietuvos jaunių rinktinė Tel Avive tapo Europos čempione. – Red.). Iki šiol negaliu suvokti, ką mes padarėme“, – džiaugėsi Lietuvos rinktinės kapitonas.
Sekdami jo pavyzdžiu, visi jaunieji krepšininkai į lėktuvą pasiėmė mėlyna juostele perrištą stačiakampę metalo plokštelę – vienintelį realų ir apčiuopiamą įrodymą, kad laiko Graikijoje jie neleido tuščiai.
2003 metų pasaulio pirmenybėse Lietuvos jaunių rinktinė pirmą sykį šalies krepšinio istorijoje iškovojo sidabro medalius.
Išgarsėjo per dešimt dienų
Dešimt liepos dienų Salonikuose aukštyn kojomis apvertė dvylikos jaunų lietuvių gyvenimą.
Pasaulio čempionato išvakarėse netgi jaunių rinktinės lyderio Lino Kleizos pavardė buvo geriau žinoma NBA klubų skautams, o ne Lietuvos krepšinio gerbėjams.
Kaip atrodo Artūras Jomantas, Linas Lekavičius ar Jonas Mačiulis, galėjo pasakyti tik jų motinos, bet ne žurnalo „Krepšinis“ fotografas.
„Važiuodamas į Salonikus tikėjau, kad galime kovoti dėl vietos ketverte. Bet kad mes kilsime taip aukštai, tikrai net nesvajojau“, – neslėpė ir M.Prekevičius.
Sugrįžusius į Lietuvą ką tik iškeptus pasaulio jaunių vicečempionus kalbino visos didžiausios Lietuvos televizijos, o draugauti su „Seksu“ – taip juokaudami krepšininkai vadina L.Kleizą – dabar jau norėjo kas antra ne tik Kauno Aleksoto, bet ir Vilniaus panelė.
„Ar gausim ir po „Rover“?“, – juokavo S.Babrauskas, kai ąžuolo vainikus ant kaklo Salonikuose išgarsėjusiems devyniolikamečiams Vilniaus oro uoste vėrė šalies sporto departamento ir olimpinio komiteto vadovai.
Nusivylė tik finalu
Tik finalo rungtynės su Australijos rinktine Salonikuose lietuviams tapo šaukštu deguto.
Nors antrajame etape Lietuvos krepšininkai įveikė savo bendraamžius iš kengūrų krašto, lemiamą dvikovą tiems patiems varžovams jie pralaimėjo rekordiniu – 34 taškų – skirtumu.
„Jeigu ne finalo varžybos – būtų galima džiaugtis. Bet prisiminimai apie svarbiausias rungtynes – labai nemalonūs. Jų rezultatas sugadino visus įspūdžius“, – skrisdamas namo iš Salonikų neslėpė A.Jomantas.
„Nesame aborigenai, kad taip jiems pralaimėtume“, – po finalo ilgiausiai širdo S.Babrauskas.
Vilniaus „Lietuvos ryto“ gynėjas būtent finale pelnė 20 taškų ir sužaidė geriausias savo rungtynes pasaulio pirmenybėse.
„Man arba Stepui (Babrauskui) gal buvo lengviau, tačiau kiti pagrindiniai mūsų žaidėjai po rungtynių su graikais buvo be kvapo. Jiems pritrūko poilsio dienos. Neabejoju, kad būtume įveikę ir australus, jeigu būtume turėję galimybę kiek pailsėti“, – iki šiol įsitikinęs A.Jomantas.
„Noro kovoti buvo, bet ir kojos, ir rankos jau nelaikė“, – po finalo pripažino M.Prekevičius.
„Jie bėgo kaip kengūros. Ir dar viską, ką metė, pataikė. Varžytis greičiu su australais tikrai neturėjom jėgų“, – antrino nacionalinės komandos kapitonui L.Kleiza.
Lauktuvių parsivežė rožinį
Lietuviams finalą atstojo dvikova pusfinalyje su čempionato šeimininkų graikų ekipa.
„Mums rungtynės su Graikija buvo geriausias viso čempionato mačas“, – jau grįžęs į Lietuvą kartojo L.Kleiza.
„Nugalėjome graikus savo charakteriu“, – pridūrė S.Babrauskas.
Kartu su sidabro medaliu „Lietuvos ryto“ gynėjas namo iš Salonikų parsivežė ne mažiau brangų trofėjų – masyvų metalinį rožinį, kurį po mačo su Graikijos ekipa į jį iš tribūnų paleido įsiutę vietos sirgaliai.
„Gal graikai jį norėjo iškeisti į mano medalį?“ – juokavo vilnietis.
Sutvarkė graikų galiūną
Lemiamos rungtynės su šeimininkais labiausiai išgarsino Darių Šilinskį.
Iš Mažeikių kilęs Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas per šį mačą visiškai užtemdė Sofoklį Schortsanitį, kuris iki tol nuo kelio šluote šlavė visus graikų varžovus.
Kai D.Šilinskis Graikijos rinktinės lyderiui per pusfinalio rungtynes dar praskėlė ir lūpą, „Mažuoju Shaqu“ pravardžiuojamas juodaodis neišlaikė.
Įsiutęs S.Schortsanitis šoko lietuvio link, ir aikštėje vos neprasidėjo muštynes.
„Šitas kraujas – Sofoklio“, – rodė savo alkūnę sukruvintus marškinėlius vilkėjęs D.Šilinskis.
Kol komandos draugai iš paskutiniųjų mėgino nuraminti „Mažąjį Shaqą“, sustingę rungtynių arbitrai iš išgąsčio net nežinojo, ko griebtis.
„Dariau, aš myliu tave“, – jau po rungtynių su graikais Lietuvos rinktinės autobuse nuo galinės sėdynės traukė L.Kleiza.
„Čia man reikia dėkoti. Juk aš Darių mūsų kambaryje kasdien daužiau, kad jis priprastų ir atlaikytų Sofoklio smūgius“, – juokavo Paulius Jankūnas, kuris kartu su D.Šilinskiu Salonikuose gyveno tame pat „Capsis“ viešbučio kambaryje.
„Visi žaidė gerai. Man padėjo visa komanda“, – net po čempionato kuklinosi lietuvius į finalą atvedęs D.Šilinskis.
Jėgos šaltinis – komanda
Kai krauju pasruvusiomis akimis S.Schortsanitis blaškėsi ieškodamas skriaudiko, D.Šilinskiui nereikėjo slėptis.
Ramus ir geraširdis Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas bokso ringu vos nevirtusioje „Alexandrio“ arenoje turėjo ir savus sekundantus – nepaisydami skirtingos svorio kategorijos, S.Babrauskas ir J.Mačiulis buvo pasiruošę „Mažajam Shaqui“ parodyti lietuviškų kumščių jėgą.
„Vieninga komanda – pagrindinė mūsų jėga“, – aiškino M.Prekevičius.
„Mes turime labai gerą komandą. Visi stengėsi parodyti, ką gali. Svarbiausia – geras kolektyvas. Mes labai gerai sutariam“, – svarbiausią pergalių Salonikuose šaltinį nurodė L.Kleiza.
Amerikiečiai kaitino kraują
Be lemtingos pergalės mače su graikais ir tragiškai pasibaigusio finalo, daugiausia įspūdžių lietuviams paliko dvikova su JAV.
„Kiekvienos varžybos su amerikiečiais kaitina kraują. Juolab – pasaulio čempionate“, – neslėpė krikščioniškąją Montrouzo gimnaziją JAV baigęs L.Kleiza.
Kartu su L.Kleiza į planetos pirmenybes iš Amerikos buvo atvykę dar keturi lietuvių „amerikoniukai“.
Trejus metus JAV praleidęs Linas Lekavičius 2003 m. baigė Milerio vidurinę mokyklą, A.Jomantas mokėsi Lorinbergo, o Paulius Joneliūnas – Roanoko vidurinėje mokykloje, M.Prekevičius – „Florida Air“ akademijoje.
Amerikietiškos patirties turėjo ir Valdas Dabkus. Vloclaveko „Anwil“ klubo iš Lenkijos puolėjas su M.Prekevičiumi pusmetį praleido Floridoje.
„Amerikiečiai mūsų tikrai niekuo nenustebino. Juos išgelbėjo tik nerealūs Dee Browno metimai“, – pripažino L.Kleiza.
Nors 47 taškus įmetęs amerikietis ketvirtajame kėlinyje su lietuvių gynėjais darė, ką tik norėjo, mūsų šalies rinktinės lyderis neieškojo apmaudaus pralaimėjimo (84:87) kaltininkų tarp komandos draugų.
„Dee Brownas – labai staigus ir greitas žaidėjas. Kartais aš netgi nespėdavau išlįsti iš už užtvaros, kai jis iš septynių metrų suspėdavo paleisti tritaškį. Tokią dieną, kai varžovas pataiko viską, gali tiktai nusišauti. Jį prisiminsiu visą gyvenimą“, – prisipažino amerikietį ilgiausiai saugojęs M.Prekevičius.
„Jeigu aš būčiau pataikęs, apie Browną tiek daug dabar nekalbėtume. Niekuomet negaliu sau atleisti, kai neįvykdau man patikėtos užduoties ir nuviliu trenerius“, – dar ilgiau už komandos kapitoną sielojosi Martynas Mažeika.
Jo tritaškis per paskutinę lietuvių ataką atsimušė į lanką.
Pralaimėjimas JAV ekipai buvo vienas iš trijų, kuriuos lietuviai patyrė Salonikuose.
Pirmoje dvikovoje mūsų šalies krepšininkus dar įveikė kroatai.
Lietuvį pamilo žurnalistai
Rungtynės su Amerikos ekipa lietuviams Salonikuose padarė didžiausią reklamą.
NBA klubų skautai bei gausybė JAV universitetų trenerių būtent po šios dvikovos į savo bloknotus skubėjo įtraukti ne tik jiems jau žinomas L.Kleizos ar D.Šilinskio, bet ir P.Jankūno, A.Jomanto ar S.Babrausko pavardes.
Savo vizitinę kortelę M.Prekevičiui iškart įteikė prestižinio Los Andželo Kalifornijos (UCLA) universiteto atstovai, o L.Kleiza akimirksniu tapo „Alexandrio“ rūmų spaudos centre akredituotų žurnalistų numylėtiniu.
„Kai aš su Misūrio universiteto komanda atvažiuosiu į Ilinojų ir Oregoną, bus revanšas“ – idealia anglų kalba Ilinojaus universiteto antrakursiui Dee Brownui ir amerikiečių ekipos treneriui Ernie Kentui, kuris NCAA vadovavo Oregono universiteto komandai, žadėjo kovingai nusiteikęs L.Kleiza.
Betarpiškas L.Kleizos elgesys ir taiklios puolėjo pastabos spaudos konferencijose žurnalistus žavėjo ne mažiau negu galingas lietuvio žaidimas.
„Dėmesio praėjusio sezono pabaigoje man netrūko ir Amerikoje. Aišku, Salonikuose jo buvo gal kiek daugiau. Visada noriai bendrauju su žurnalistais. Tai – mano darbas. Dėl to žaidžiu ir gyvenu. Juk žmonių dėmesys skatina augti krepšinį“, – savo brandumu stebino aštuoniolikmetis L.Kleiza.
Suvienijo ir pokštai
Jaunieji lietuviai Graikijoje turėjo slaptą ginklą, kuris jiems padėjo užkopti ant čempionato nugalėtojų pakylos.
Kartu su „ragais“ ar „ausimi“ – taip vadinosi Lietuvos rinktinės deriniai, varantys į neviltį ne vieną varžovą, dar daugiau nematomų taškų surinko nuolatiniai jaunųjų Lietuvos krepšininkų juokai vienas iš kito.
Nors L.Kleiza buvo neginčytinas lietuvių lyderis aikštėje, prie kortų ar pietų stalo „Capsis“ viešbutyje net jis neturėjo jokių privilegijų.
Rezultatyviausią pasaulio pirmenybių žaidėją komandos draugai traukė per dantį taip pat dažnai kaip ir kortomis vieną dieną smarkiai prasilošusį J.Mačiulį.
„Ar galėjau čempionate žaisti geriau, jeigu tik L.Kleizai turėjau atiduoti visus kamuolius? Gal būtume ir auksą laimėję, jei Aleksoto šuo nebūtų toks erelis“, – provokavo komandos draugą S.Babrauskas.
„Kai pernai mėtei tu, Europos čempionate likote be medalių. Dabar aš tave kaip maišą tempiau, kad sidabrą veltui gautum“, – nenusileido draugui L.Kleiza.
„Su Linu artimiau susipažinau tik rinktinės stovykloje. Aišku, Salonikuose jis žaidė kaip žvėris“, – neslėpė M.Prekevičius.
Skirtinga sidabro spalva
Dvylika Lietuvos krepšininkų iš Salonikų parsivežė po tokį patį sidabro medalį.
Tačiau visiems pasaulio vicečempionams jo spalva – skirtinga.
M.Mažeika turėtų geriausiai prisiminti pirmojo etapo mačą su Venesuela, M.Prekevičius – pergalę antrajame etape prieš australus, J.Mačiulis – lemiamas antrojo etapo rungtynes su Puerto Riku, o D.Šilinskis – grumtynes su graikais.
Per kiekvienas lietuvių rungtynes greta lyderio L.Kleizos iškildavo vis naujas žaidėjas, kuris savo taškais padėjo rinktinei laimėti.
„Pasaulio pirmenybės daugumai mūsų buvo geriausias karjeros turnyras“, – įsitikinęs M.Prekevičius.
Grįžtant namo žaidėjo bagažas pasiklydo tarp Salonikų, Prahos ir Vilniaus.
Bet mėlyna juostele perrištas sidabro medalis kartu su ąžuolo vainiku kabojo ant Lietuvos rinktinės kapitono krūtinės.
(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)
