A. Milonas yra kilęs iš miesto Lietuvos Šiaurėje – Biržų – ir jau nuo pat mažens svajojo tapti krepšinio treneriu. Per šį profesinį kelią jis išugdė tokius žymius Lietuvos krepšininkus kaip Simas Jasaitis, Martynas Gecevičius ar Saulius Kuzminskas.
Moksleivių krepšinio virtuvėje A. Milonas sukasi jau kelis dešimtmečius, o per šį laikotarpį krepšinio mados keitėsi bent kelis kartus. Paklausus trenerio, kaip jam pavyksta išlikti šiuolaikišku, jis atsakė: „Kasdien džiaugiuosi tuo, ką darau, myliu tuos, su kuo tai darau ir gerbiu tuos, kas leidžia man tai daryti.“
Apie turtingą trenerio bagažą, Biržų krašto sėkmės aurą ir sėkmingo treniravimo paslaptis plačiau skaitykite interviu su vienu iš tituluočiausių SKM trenerių Algirdu Milonu.
– Algirdai, esate dirbęs klubiniame vyrų krepšinyje, bet vis tik pasirinkote dirbti su moksleiviais. Kaip prasidėjo jūsų karjera moksleivių krepšinyje?
– Krepšinio treneriu svajojau tapti dar būdamas moksleiviu. 1980 m. pabaigęs Biržų 1-ją vidurinę mokyklą, o 1984 m. Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dabartinį Lietuvos sporto universitetą), savo svajonę išpildžiau.
Krepšinio trenerio karjerą pradėjau Vilniaus krepšinio mokykloje, kur patirties sėmiausi iš tuo metu gerai žinomų trenerių Juozo Mateikos, Leonardo Makausko, Mykolo Rotomskio, Eduardo Kairio, Jono Kazlausko.
1992 m. su kolega Vytautu Poteliūnu ir pora jaunų trenerių – Gintaru Razučiu ir Gintaru Vaitkumi – „padėjome pamatus“ Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklai, kur prasidarbavau 15 metų.
– Kas paskatino pasirinkti šį kelią?
– Nepasakyčiau, kad buvau paskatintas rinktis trenerio profesiją, veikiau mačiau gražų pavyzdį, kuriuo labai didžiavausi ir kuriuo norėjosi sekti.
Man augant Biržuose tuo metu čia dirbo dabar jau legendinis Lietuvos krepšinio treneris Vladas Garastas, išauginęs didelį skaičių žymių Lietuvos krepšininkų ir Biržuose sukūręs krepšinio tradicijas.
Beveik visi berniukai čia norėjo tapti panašiais į Saulių Patkauską ar Algirdą Linkevičių. Jie buvo mūsų dievaičiai. Krepšinis nuo pirmos klasės įtraukė mane į savo verpetą ir iki šiol nepaleidžia (šypsosi).
– Pats esate iš unikalaus ir garsaus Biržų miesto. Kokia šio miesto paslaptis, kad tiek daug sėkmingų, garsių žmonių kyla iš čia?
– Paslaptis slypi ne mieste, bet žmonėse, kurie ten gyvena ir darbuojasi. Nuo V. Garasto laikų Biržai buvo vienas iš gražiausias krepšinio tradicijas turinčių ir jas puoselėjančių miestų.
Čia užaugo nemažas būrys garsių krepšininkų, kuriuos užaugino čia dirbę visa širdimi savo darbui atsidavusių trenerių.
Čia užaugo ir dabartinis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Mindaugas Balčiūnas, dviejų Olimpiadų prizininkė Austra Skujytė, stipriausiu planetos žmogumi tituluotas Žydrūnas Savickas. Esu tikras, kad ir ateityje išgirsime apie ne vieną iš Biržų kilusį sportininką. Matyt, Biržai yra tinkama vieta sportui.
– Ar sekate kraštiečių, kolegų darbą?
– Taip, žinoma. Labai džiugu matyti, kaip Biržuose darbuojasi ir puikias krepšininkes „kepa“ mano klasės, po to studijų draugė Nijolė Kregždienė, o dabar ir jos dukra Monika. Jų auklėtinės Martyna Petrėnaitė ir Sintija Aukštikalnytė žaidžia Lietuvos rinktinėse.
– Kasdien kryptingai ugdote moksleivių krepšinio įgūdžius ir puoselėjate jų sportinį meistriškumą. Matėte, kaip keitėsi krepšinis, pati MKL lyga. Kaip per visą jūsų darbo laikotarpį pasikeitė MKL?
– Tikrai labai pasikeitė. Mano karjeros pradžioje tokios lygos visai nebuvo. Buvo vienas žmogus krepšinio federacijoje, atsakingas už jaunimo rungtynių organizavimą.
Rungtynės vykdavo tik nuo 14 metų ir tik kas dveji metai, nes nei žaidėjų, nei komandų nebuvo tiek daug, kaip dabar. Vėliau, jau atsiradus MKL, padaugėjo varžybų.
Čempionatus pradėjome organizuoti nuo 12 metų ir, pradėjus stipriai augti berniukų komandų skaičiui. atsirado poreikis žaisti kasmet. Rungtynių vykdymo sistemos keitėsi, labai keitėsi ir rungtynių nuostatai bei žaidimo taisyklės, atsirado visokie taisyklių išskirtinumai, kol nusistovėjo dabartinė tvarka.
Šiuo metu MKL yra tikrai profesionali organizacija su savo struktūra, darbuotojų kolektyvu, o vykdomų čempionatų kokybės mums pavydi visa Europa.
– Kaip stipriai skiriasi treniravimo metodika MKL lygoje jūsų, kaip moksleivių trenerio, darbo pradžioje ir dabar?
– Čia norėčiau patikslinti, kad reikėtų kalbėti ne apie treniravimo metodiką MKL‘e, bet apie vaikų krepšinyje. Per 40 mano darbo treneriu metų treniravimo metodika pasikeitė kardinaliai.
Kai buvau jaunas treneris, mes su kolegomis daug diskutuodavome apie įvairias taktines schemas, daug dėmesio skirdavome komandiniams veiksmams, šlifuodavome derinukus, juos kurdavome, kopijuodavome, modernizuodavome.
Vėliau, kai atsivėrė sienos ir pradėjome matyti kitų šalių, o ypač JAV krepšinį, pradėjo vyrauti naujos mados.
Atsirado daug greičio, atletiškumo, individualaus darbo. Šiuo metu ši tendencija yra vyraujanti, bet nesakyčiau, kad ji yra absoliučiai teisinga.
Man labiausiai patinka integruoti šiuolaikinius individualius įgūdžius ir atletiškumą į komandinį žaidimą.
Tai daryti tampa vis sudėtingiau, nes vaikai ir jų tėvai yra „pamišę“ dėl individualių įgūdžių treniruočių ir dažnai daugiau tiki tais treneriais, kuriems moka papildomai, nei tais, kurie jų vaikus išmokė krepšinio abėcėlės ir augina krepšinio asmenybėmis.
– Labai smagu matyti, kad jūsų biografijoje yra išties garsių treniruotų pavardžių (S. Jasaitis, M. Gecevičius, S. Kuzminskas, M. Niparavičius). Kaip pavyko atrasti tokius talentus?
– Man taip pat labai smagu, kad teko pridėti savo rankas prie šių ir dar daugelio kitų krepšininkų augimo. Man tiesiog pasisekė, kad šių vyrukų tėvai atvedė savo vaikus į mano treniruojamas grupes. Kiekvieno jų istorija yra ilga ir verta atskirų knygų, todėl nenoriu išsiplėsti. Esu be galo dėkingas visų savo auklėtinių tėvams, kurie manimi tikėjo ir leido padėti jų sūnums tapti tuo, kuo jie tapo.
– Ar palaikote ryšius su buvusiais auklėtiniais?
– Šiuolaikiniame pasaulyje negali nepalaikyti ryšio, kai yra tokios galimybės. Su vienais ryšys yra artimesnis, su kitais esame tik „Facebook“ draugai. Džiaugiuosi, kai susitikus apsikabiname, o nebėga į kitą gatvės pusę, kai pasveikina švenčių proga, kai atveda jau savo vaikus į mano treniruotes, kai nuoširdžiai sako, jog mano gyvenimo pamokos buvo labai svarbios. Man to užtenka.
– Treniruoti vaikus – didžiulė atsakomybė. Kokios jūsų, kaip trenerio, filosofija? Kokias vertybes ir pamokas stengiatės perduoti savo auklėtiniams?
– Atsakomybė be galo didelė. Turiu misiją padėti visiems, kas patenka į mano komandas, pirmiausiai tapti dorais, gerais žmonėmis. Turiu savo 4D raidžių kodeksą, kurį ir stengiuosi įskiepyti savo auklėtiniams. Drausmė-Draugystė-Darbas-Drąsa. Jie tą žino, jie tuo tiki, jie tuo naudojasi, ir tai jiems padeda gyvenime.
– Šiuo metu dirbate SKM ir matote jaunųjų krepšininkų augimą, progresą iš arti. Su kokiais vis tik iššūkiais susiduriate šiandien? Kas šiandien yra sunkiausia, lengviausia jūsų darbe?
– Per savo trenerio karjerą teko užauginti ir išleisti ne vieną kartą. Galiu jas lyginti ir rasti daug skirtumų. Tačiau tai yra natūralu, nes gyvenimas keičiasi beprotišku greičiu ir visa tai daro įtaką tiems pokyčiams. Vaikai buvo ir yra tokie patys, tik reikia didelių pastangų suprasti, kuo skiriasi dabartiniai vaikai nuo praėjusių kartų vaikų, ir rasti bendrą kalbą su jais.
Dabar reikia gerai išmanyti ir naujausias technologijas, kad galėtum jas panaudoti savo darbe. Treneris dabar turi daug labiau įtikinėti, nei nurodinėti, nes dabartiniai vaikai visko nori čia ir dabar ir neturi kantrybės laukti darbo vaisių kažkada.
Vienas iš didžiausių iššūkių – darbas su vaikų tėvais. Nėra paprasta, ypač pradedantiesiems treneriams, rasti bendrą kalbą su jais ir kviesti eiti visiems kartu tavo nurodoma kryptimi. Turi praeiti nemažai laiko, kol tavimi patiki.
Dabar yra daug visokių galimybių ir pasiūlymų, kuriais tėvai ir vaikai gali pasinaudoti čia ir dabar, ir jiems atrodo, kad tai yra geriausia. Tačiau ne visi turi ir mato tolimąją viziją, kuri ir yra pati svarbiausia. Na, o lengviausia – džiaugtis po pergalės.
– Anksčiau kalbėjome apie jūsų užaugintus krepšininkus. SKM portale jūsų treniruota 2004 m. karta įrašyta aukso raidėmis. Dabar treniruojate perspektyviąją 2010 m. kartą. Ko labiausiai reikia jauniesiems krepšininkams dabartiniame krepšinyje?
– Visais laikais visiems reikėjo pergalių. O toms pergalėms pasiekti reikia 4D plius Tikėjimo ir Pasitikėjimo (šypsosi).
– Šiuo metu U15 A divizione žygiuojate be pralaimėjimų su minėtosios kartos „SKM-I Sportland“ ekipa. Kokia yra sėkmės paslaptis? Kokie tikslai šiame sezone?
– Labai smagus šio sezono startas, bet tai tik pradžia ir per daug džiaugtis nėra kada. Džiaugtis galėsime, jeigu pasieksime savo tikslą – Lietuvos čempionų titulą.
Paslaptis labai paprasta – subrendome pergalėms tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Turime labai gerą atmosferą komandoje, džiaugiuosi vaikų požiūriu į darbą ir komandą, o tai padeda malšinti pergalių troškulį kiekvienose rungtynėse.
– Tikrai labai džiugu girdėti tokias įkvepiančias istorijas iš jūsų. Kokia yra jūsų, kaip sėkmingo trenerio, paslaptis?
– Kasdien džiaugiuosi tuo, ką darau, myliu tuos, su kuo tai darau, ir gerbiu tuos, kas leidžia man tai daryti.
– Ar daug dėmesio skiriate saviugdai, tobulėjimui? Ar vis dar daug stebite krepšinio – vaikų, Eurolygos ir pan.? Kokios Europos komandos, treneriai Jums palieka malonų įspūdį?
– Stengiuosi laikyti ranką ant krepšinio pulso, tačiau meluočiau, jeigu sakyčiau, kad dar labai save tobulinu. Tiesiog stengiuosi savo patirtį pritaikyti šiam laikmečiui. Daugiausiai stebiu Eurolygos ir Lietuvos rinktinės rungtynes, kitoms neužtenka laiko.
– Koks būtų jūsų palinkėjimas MKL, kolegoms, galbūt varžovams?
– MKL linkiu stabilumo ir profesionalų išlaikymo darbe, kolegoms – kantrybės ir sveikatos, o varžovams – garbingos kovos, nes mes kartu užauginsime naują ir pergalingą rinktinę.
