Iš trijulių rinktinės delegacijos į Vilnių antradienio vėlyvą popietę grįžo tik komandos vedlys Aurelijus Pukelis ir gynėjas Šarūnas Vingelis, o meilės mieste liko Evaldas Džiaugys, Gintautas Matulis, Dainius Novickas ir visas trenerių štabas bei likusi trijulių rinktinės delegacija.
Mūsiškiai iš Paryžiaus skrido per Varšuvos miestą, kur kartu sutiko irkluotojus Ievą Adomavičiūtę, brolius Domantą ir Dovydą Stankūnus bei Giedrių Bieliauską, kurie liko už viso medalių šurmulio.
Puolėjas atskleidė, kodėl į Vilnių negrįžo visa trijulių šeimyna.
„Pasitarėme komandos viduje, kai kurie norėjo pajausti olimpinę dvasią, pažiūrėti į kitus sportininkus, o mes su Šarūnu sakėme, kad mes norime grįžti pas šeimas. Šitoje vietoje nebuvo jokių pykčių ir jie grįš vėliau. Manau, kad svarbiausia – rezultatas, o ne tai, kada ir kas grįš. Svarbu, kad jie grįžtų (šypsosi – red.)“, – aiškino puolėjas.
Olimpinis trijulių medalis – pirmas Lietuvos istorijoje.
Aikštelėje visi krepšininkai triumfavo ir šypsenos puošė jų veidus, o Lietuvos trispalvė plazdėjo Paryžiaus trijulių krepšiniui skirtoje arenoje.
Visgi kol kas krepšininkui iki galo suprasti tai, ką jis ir komanda padarė – nėra lengva
„Kaip ir treneris minėjo – teko atsiriboti nuo socialinių tinklų, vakar vakare susigrąžinome savo paskyras... žinučių ir sveikinimų daug. Į viską dar neatsakėme, bet malonu, kad žmonės palaiko. Lėktuve sėdint apgalvoji viską... sunku suvokti tai, ką padarėme, bet... laikui bėgant viską suvoksime“, – pasakojo A.Pukelis.
O po tokių didesnių pergalių sirgaliai jau yra įpratę matyti vyriausiojo trenerio Dainiaus Novicko šokį, tačiau A.Pukelis teigė, kad nei po pergalės, nei naktiniame Paryžiuje jo nematė.
„Ne, šokio nebuvo (šypsosi – red.). Nebent šoko tada, kai mes išvažiavome (šypsosi – red.)“, – sakė krepšininkas.
Negana to, tai – pirmas Lietuvos krepšinio medalis nuo 2015 metų, kuomet 5 prieš 5 rinktinė Europos čempionate Prancūzijoje iškovojo sidabro medalį.
Ką bronzinis apdovanojimas gali duoti Lietuvai?
„Manau, kad tai būtų postūmis žaidėjams, kurie nesikabina už aukščiausio lygio krepšinio, kurie nepasieks penki prieš penkis aukštumų. Trijulių krepšinis – galimybė visiems. Kaip ir dabar parodo rezultatai – pasaulio ir Europos čempionatai, olimpinės žaidynės.
Iškovojome pirmąjį olimpinį bronzos medalį... manau, kad žaidėjai turi įsivertinti save, ar jis gali eiti aukštyn, ar gali geriau kabintis trijulių krepšinyje, kur sąlygos tikrai tobulėja“, – aiškino trijulių rinktinės vedlys.
– Kaip atrodė naktis po bronzinio triumfo?
– Visiškai ramiai – visos procedūros po rungtynių, po finalų – konferencijos ir dopingo kontrolės. Visi tie dalykai užsitęsė, turėjome ankstyvą išvažiavimą, tad viskas praėjo ramiai. Būtų gražu, jei Lietuvoje būtų susibėgimas, reikės pagalvoti (juokiasi – red.).
– Koks jums momentas labiausiai įstrigo po triumfo?
– Prezidento skambutis. Jis pasveikino mus. Labai malonu, kad palaiko, stebi.
– Trijulių rinktinė už bronzos medalį gaus įspūdingą premiją. Ar komanda dalinsis pinigus?
– Apie pinigus mažiausiai galvojome, nieko neskaičiavome. Ne tai yra svarbiausia.
– Kokia yra šios trijulių rinktinės sėkmės formulė?
– Manau, kad charakteris, bet mes su visais žaidėjais ne pirmą kartą susirinkome į stovyklą. Esame geri draugai iš anksčiau, mes esame it šeima, esame asmeniškai pažįstami, tad manau, kad tas komandiškumas, charakteris ir sulipimas buvo mūsų raktas į pergalę.
– Kaip pavyko atsistatyti po nesėkmingo pusfinalio prieš Nyderlandų rinktinę?
– Tenka pripažinti, kad Nyderlandų rinktinė mus pastatė į vietą. Šiai dienai jie yra tikrai stipresni, vienareikšmiškai. Ne veltui jie yra olimpiniai čempionai. Mums nepavyko jų įveikti nei atrankoje Japonijoje, nei dabar Paryžiuje. Galbūt, laikui bėgant, viskas pasikeis.
Po pusfinalio... sunku pasakyti, bet vėl... charakteris. Esame lietuviai, kovojame iki galo ir nesinorėjo paleisti tokio šanso. Turime vieną galimybę laimėti medalį. Liko bronza ir kovojome dėl kiekvieno centimetro aikštelėje.
Latviai nuo pat pradžių žaidė fantastinį krepšinį, viską laimėjo, metimai krito gerai, bet po pusfinalio prieš prancūzus... galbūt pas juos atsirado neužtikrintumas. Manau, kad mes tuo pasinaudojote.
– Ar komanda negalvojo, kad kapitonas, kuris buvo vienas lyderių (7 tšk. vidurkis, 3 rezultatyviausias žaidėjas turnyre), sumetęs svarbias baudas, turėjo pirkti vakarienę?
– Ne, tai yra mūsų išskirtinumas – mes neturime tokio lyderio komandoje. Tikrai neprisiimsiu tos rolės, kad esu lyderis. Kiekvienas iš mūsų dėjome didelį žingsnį bronzos link. Čia yra kiekvieno žaidėjo indėlis – vieną dieną geriau vienam, kitą – kitam.
– Kiek smagu kovoje dėl medalių nugalėti braliukus latvius?
– Mes su latviais buvome susitikę kvalifikacijoje į Tokijo olimpines žaidynes, kur teko pripažinti jų pranašumą. Tuo metu jie tapo olimpiniais čempionais. Smagu prieš juos laimėti, nemeluosiu. Už aikštelės – braliukai, o aikštelėje tų braliukų nėra. Reikia laimėti ir viskas (šypsosi – red.).
Visada tikėjome, kad galime parvežti medalį, nes komandos ir žaidėjai – žinomi, turnyras ilgas. Po pirmųjų rungtynių sakiau, kad taip yra, o medalius iškovos tie, kurie gale turės geresnę fizinę formą. Manau, kad mes po dviejų pirmųjų pralaimėjimų nesugriuvome, išsikalbėjome, išsiaiškinome tai, ką galime daryti geriau, ką turime daryti kitaip ir šiai dienai turime medalį.
– Ar turite vietą, kur dėsite olimpinį medalį?
– Tikrai rasiu. Mano namuose, muziejuje. Jis gulės per vidurį (juokiasi – red.).
