Iš trijulių rinktinės delegacijos į Vilnių antradienio vėlyvą popietę grįžo tik komandos vedlys Aurelijus Pukelis ir gynėjas Šarūnas Vingelis. Mūsiškiai iš Paryžiaus skrido per Varšuvos miestą, kur kartu sutiko irkluotojus Ievą Adomavičiūtę, brolius Domantą ir Dovydą Stankūnus bei Giedrių Bieliauską, kurie liko už viso medalių šurmulio.
Į Lietuvą grįžusius Aurelijų Pukelį ir Šarūną Vingelį išskėstomis rankomis ir plačiomis šypsenomis Vilniaus oro uoste pasitiko minia sirgalių ir šeimos nariai.
„Jaučiamės super. Šiek tiek pradėjo jaustis nuovargis. Kaip ir Aurelijus minėjo – vakar užtrukome miestelyje, kol grįžome namo. Buvo gal antra nakties... buvo ir iš olimpinės komandos sveikinimai. Neturėjome laiko nei paminėti, nei pašvęsti. Keliavome į lėktuvą ir atsidūrėme čia (Vilniaus oro uoste – red.).
Emocijos... laimėjome olimpinę bronzą. Tai – turbūt nuostabiausias jausmas gyvenime, kokį yra tekę patirti. Sunku apsakyti žodžiais, bet nuostabu“, – sakė Š.Vingelis.
2020 m. duomenimis, Rokiškyje gyvena beveik 12 tūkstančių gyventojų, o mažą miestelį garsinantis Š.Vingelis jau tikriausiai yra ryškiausia miesto žvaigždė.
„Gintautas – tikras rokiškietis, aš esu iš Rokiškio rajono, Obelių miestelio gyventojas. Mes susidurdavome tarpusavyje tik žaisdami krepšinį. Labai smagu garsinti kraštą ir parodyti, kad ne tik iš didžiųjų miestų kyla sportininkai“, – teigė Š.Vingelis.
Be to, Lietuvos trijulių rinktinė už įspūdingą pasiekimą olimpiniame Paryžiuje gaus solidžią premiją, tačiau Š.Vingelis mintis apie pinigų dalybas stūmė į šoną.
„Niekada prieš turnyrą negali kalbėti apie finansus. Mūsų tikslas nėra finansai, mūsų tikslas – medaliai, o viskas kitas, ką gausime vėliau, nebuvo svarstoma“, – teigė Š.Vingelis.
– Galbūt olimpinę bronzą švęsite Lietuvoje, kartu su šeimomis?
– Žinote, kaip būna tas šventimas... pasiilgome šeimos, norisi pabūti su jais ir vėl patirti šilumą bei meilę. Aišku, šventimas gal nusitęs, nes dabar norisi namų ir šeimos.
– Kiek susilaukėte sveikinimų?
– Į socialinius tinklus grįžome prieš tris valandas. Neperskaičiau daug žinučių, nieko. Tam laiko skirsiu vėliau, nes dabar reikia džiaugtis tuo, ką turime. Tik tiek, kad nežinome to, kas dėjosi čia, Lietuvoje. Kiek iš aplinkinių žinome, buvo didelis susidomėjimas. Atrodo, kad dalyvavome turnyre, kurį norėjome laimėti.
– Ar pavyko suvirškinti savo olimpinį ir bronzinį laimėjimą?
– Kaip sako – tik laikas padės suvirškinti viską. Tos kelios akimirkos, kurios dabar praėjo... dabar vien žiūrint į nuotraukas galvoji, kad viskas yra vau, viskas buvo prieš kelias valandas ir norisi ten grįžti. Suvirškinti per trumpą laiką emocijas nėra paprasta, nėra lengva, bet manau, kad eigoje viską suprasime.
– Dainius Novickas Paryžiuje minėjo, kad jus ištraukė iš pensijos. Ar tęsite krepšininko karjerą?
– Ten tiesiog taip gavosi, kad buvau susiradęs darbą, kuris buvo puikus. Kaip sakoma – sukrito kortos. Teko prisijungti prie komandos, kuriai puikiai pasisekė. Po to teko prisijungti prie Lietuvos rinktinės, su kuria Europos čempionate laimėjome sidabrą. Kodėl neiti toliau, kai sekasi? Pamačiau, kad tai nėra galutinis taškas karjeroje, kad galima žiūrėti toliau, artėja olimpinis ciklas. Dabar matome, kur nuėjome. Apie karjeros pabaigą dar pagalvosime (šypsosi – red.).
– Tikriausiai, kad galima sakyti, jog trijulių krepšinis jums sugrąžino meilę šiam sportui?
– Taip, būtent. Čia krepšinis skiriasi tuo, kad gyvename keturiese ir esame it šeima. Kartu keliaujame, kartu gyvename, kartu valgome, kartu išgyvename visas emocijas, viską. Sąryšis su gyvenimu ir sportu... tai visai kitaip leidžia pamatyti krepšinį. Ta meilė yra visai kitokia. Turbūt, kad norėtųsi patirti tokių emocijų, kokias teko dabar patirti.
– Ką galite pasakyti apie prisitaikymą prie Paryžiaus atmosferos ir žaidimą prie 5 tūkstančių sirgalių?
– Tai buvo olimpinis debiutas... tu visąlaik save gali apgaudinėti, kad ateisi į aikštelę, kur nejausi jokio jaudulio, ateisi kaip į paprastas rungtynes. Realybė – visai kitokia. Tu ateini į olimpiadą. Tik vėliau pats supranti, kad vau, dalyvauji pačiame didžiausiame renginyje pasaulyje.
Nėra taip paprasta, reikia prisitaikyti, reikia mokėti save patį sukontroliuoti, reikia mokėti save paruošti, o po to eigoje supranti, kad atsispyręs nuo dugno nebeturi kur daugiau leistis.
– 2021 m. Tokijuje Latvija tapo čempionais, o dabar liko be medalių, kas rodo, kad laimėti nėra taip lengva. Ar Lietuva išlaikys savo pozicijas trijulių krepšinyje?
– Taip. Manau, kad Lietuva yra tokia šalis. Ne kartą įrodėme ir kiek dalyvavome Europos čempionatuose – ne kartą nebuvome grįžę be medalių. Esame užsispyrusi tauta, kuri žino savo tikslą, kuri jo siekia ir nori jį pasiekti.
O latviai... paslapčia kalbėjome, kad nėra lengva išlaikyti pergalių seriją (latviai nebuvo pralaimėję iki pusfinalio – red.), tą pačią poziciją. Žinote, kai būna tas spaudimas... niekada negali žinoti to, kaip seksis. Tas jiems ir pakišo koją. Pergalės yra geras dalykas, bet be pralaimėjimų nebus ir gerų pergalių.
– Kokį impulsą ši pergalė atneš Lietuvos krepšiniui?
– Manau, kad didelį. Patys matome, kas vyksta penki prieš penkis krepšinyje. Trijulių krepšinis dabar yra atspirtis ir penas parodyti, kad esame krepšinio šalis, kuri myli jį, kuri moka jį žaisti. Tiesiog reikia laiko. Visi norime rezultatų, bet geriau palaukti keletą metų ir skinti rezultatus.
