Sunkiai įsivažiavusios mūsiškės Lietuvoje vykstantį čempionatą pradėjo keturiais pralaimėjimais ir baigė kovą dėl medalių, tačiau vėliau pasiekė dvi pergales iš eilės.
Viliaus Stanišausko treniruojama komanda sostinėje 76:73 dramatiškai pranoko vengres, o šeštadienį dviženklį deficitą panaikinusios lietuvės 76:68 palaužė Portugalijos rinktinę bei užsitikrino vietą geriausiųjų dešimtuke.
„Rungtynės buvo labai banguotos, dažnai nesusikalbėjome ir darėme mažas klaideleles, – po triumfo prieš portugales dėstė įžaidėja. – Nepasakyčiau, kad buvo kažkokios panikos, nes žinojome, kad esame geresnė komanda. Aišku, buvo pakilimų ir nuosmukių, bet visada tikėjome, jog laimėsime. Pabaigoje parodėme charakterį ir nulaužėme mačą.“
Gimusi ir augusi Vokietijoje į Lietuvą 172 cm ūgio krepšininkė grįžo būdama 17-likos ir prisijungė prie Šiaulių moterų komandos, kurioje tobulėjo tris sezonus.
Šiame Europos U20 čempionate Pupkevičiūtė per 6 rungtynes vidutiniškai pelno po 13 taškų, atkovoja po 3 kamuolius, išdalina po 2,5 rezultatyvaus perdavimo ir renka po 9 efektyvumo balus.
Statistiškai tai jai yra geriausias čempionatas nuo 2022 metų, kai pirmąkart užsivilko mūsų šalies jaunių rinktinės marškinėlius.
Paskutiniame mūšyje dėl 9-osios vietos lietuvės 15.30 val. „Jeep“ arenoje susikaus su Izraelio rinktine. Įėjimas į šį susitikimą yra nemokamas.
– Dvikovos pabaigoje realizavai keturias svarbias baudas. Kas galvoje sukosi tuo metu?
– Kažkaip man būna atvirkščiai – pradžioje gal būtų didesnis šansas pramesti, o pabaigose visada jaučiuosi labai ramiai. Kai einu mesti svarbių baudų, žinau, kad įmesiu ir neturiu jaudulio ar baimės, tikrai neturiu dėl to problemų. Sunku paaiškinti kodėl taip yra, bet tokiais momentais esu rami ir pataikiau tuos metimus.
– Kaip pavyko galbūt išlaikyti šaltas galvas lemiamu metu antrame susitikime iš eilės?
– Manau, pavyko išlaikyti tiek šaltas galvas, tiek jaunos žaidėjos Gustė (Dziatkauskaitė) ir Gabija (Galvanauskaitė), pakilusios nuo suolo, davė energijos ir leido pagrindinėms krepšininkėms atsikvėpti. Kiekviena, kuri įėjo į aikštę, prisidėjo, užvedė visas, kadangi tikrai norėjome laimėti.
– Kodėl griuvote į duobelę po ilgosios pertraukos ir leidote priešininkėms įgyti dviženklį pranašumą?
– Puolime nepataikėme metimų, neapsigynėme, kaip ir minėjau prieš tai, dėl miskomunikacijos. Trenerių štabas tą irgi akcentuoja, mes stengiamės, bet dažnai nepavyksta ir leidome priešininkėms įmesti lengvus taškus. Zoninė gynyba visgi pabaigoje leido laimėti susitikimą.
– Ką trenerių kolektyvas kalbėjo rūbinėje po antrosios pergalės?
– Trenerių štabas – labai patenkintas, nors čia nėra tai, ko mes norėjome, nes galvojome apie aukštesnes vietas. Tačiau labai smagu tiek žaidėjoms, tiek treneriams, kad nepasidavėme, nors buvome duobėje, einame toliau, nepasiduodame ir žaidžiame iš visų jėgų. Turime labai daug sirgalių, kurie ateina mūsų palaikyti, stengiamės ir dėl jų, ir dėl Lietuvos. Daugumai iš mūsų tai paskutiniai metai jaunimo rinktinėje, todėl norime rodyti gerą žaidimą ir čempionatą užbaigti gera nata.
– Nors komandą išretino traumos, kiek iš tikrųjų apmaudu, jog nepavyko kautis dėl aukštesnių vietų?
– Labai apmaudu. Mano nuomone, galėjome laimėti ir prieš latves, kuri yra mums pažįstama komanda, nes dauguma žaidėjų rungtyniavo moterų lygoje. Vėliau turėjome šansą atsitiesti prieš Slovėniją, kuri mums įveikiama, su jomis taip pat kovėmės, bet nelaimėjome. Prieš ispanes šansų daug neturėjome, nes jų žaidėjos rungtyniauja Eurolygoje ir Europos taurėje, todėl buvo labai sunku. Gaila, kad nepavyko grupėje iškovoti bent vienos pergalės.
– Asmeniškai tau tai geriausias jaunimo čempionatas. Kuriuose žaidimo aspektuose jautiesi labiausiai dėjusi žingsnį į priekį nuo atvykimo į Šiaulius?
– Esu gana nedrąsus žmogus, dar kartais bijau kažką pasakyti, todėl Šiauliuose man teko labai pasikeisti. Nebuvo viskas rožėmis klota, bet tai buvo sunkus metas su itin daug iššūkių ir čia labai sustiprėjau bei esu tikrai dėkinga. Manau, kad labiausiai patobulėjau psichologiškai, nes suklydus dingdavo pasitikėjimas, pradėdavau abejoti savimi, pergalvoti viską. Treji metai Šiauliuose padėjo man susitvarkyti viską su galva, neklausyti, ką sako aplinkiniai, o tai ir lemia geresnį mano žaidimą.
Kalbant apie krepšinio dalykus, tai gynyboje patobulėjau, nes sustiprėjau fiziškai. Anksčiau šis mano žaidimo aspektas nebuvo geras, dėl ko ir negaudavau daug žaisti. O puolime patobulinau tolimus metimus, todėl nuo manęs nebegali atsitraukti per kelis metrus. Tai ir būtų trys pagrindiniai dalykai – pasitikėjimas, fiziškumas ir tritaškiai, kur labiausiai dėjau žingsnį į priekį Saulės mieste.
